Vakar atsidariau Delfi.lt ir pirmą kartą nesinervinau, nieko nekeiksnojau ir nesijaučiau lyg bukiausias žmogus žemėje. Ne, vakar aš visu balsu juokiausi ir man pagaliau buvo gera skaityti žinias. Vienas žmogus įskiepį apibūdino kaip galimybę vėl pasijusti žmogumi, o socialiniuose tinkluose kiti klausė, kam pervesti pinigus už šią genialą idėją.

Nes jei naudojatės socialiniais tinklais, greičiausiai ir jūsų siena buvo nuklota tokiais ir panašiais paveikslėliais:

Čia parinkau juokingus pavyzdžius, bet yra ir rimtų – straipsniai su turiniu patikslinami, o beprasmiški… parodomi kaip beprasmiški. Atraštės paprasčiausiai pagaliau pasako, apie ką bus straipsnis. Jei vis dar nežinote, apie kokį įskiepį kalbu, apsilankykite www.siulykantraste.lt. Kol kas, deja, tik Google Chrome įskiepis „Siūlyk antraštę“, kurį galite rasti čia. Kol kas jis veikia su Delfi.lt, Lrytas.lt ir 15min.lt portalais. Dėl šito įskiepio net susiinstaliavau Google Chrome, nors buvau perėjusi prie Firefox.

Prieš jau beveik dvejus metus parašiau trumpą įrašą „Pagaliau atskleidė šokiruojačią žinią, kad paaiškėjo, jog…“ apie spaudos antraščių tendencijas, vadinamas delfinizmu, kurios jau tada gąsdino. Per dieną įrašą perskaitė beveik pusantro tūkstančio žmonių – nes jau tada ši problema skaudėjo. Rašydama straipsnį galvojau, kad galbūt greitu metu žmonėms atsibos, jei nustos skaityti Delfį… Po metų situacija buvo kitokia – visi didieji portalai kūrė tokias pačias antraštes, o skaitytojai pasijuto bejėgiai.

Tada, prieš dvejus metus, rankiojau „blogųjų“ antraščių pavyzdžius. Dabar to daryti nebereikia, nes praktiškai nebėra „gerųjų“ pavyzdžių ir visi žino, apie ką kalbu.

Ne kartą norėjau vėl apie tai parašyti, bet… ką? Kokias alternatyvas siūlyti, jei visi didieji portalai siūlo tą patį? Iki vakar. Įskiepį greitai ėmė aptarinėti LRT televizija, jį komentavo Delfi redaktorė. Geriausiai šį straipsnį apibūdina… antrašė:

Sutinku, kad visiškai neaišku, į ką šis įskiepis išvirs, galbūt žmonės pavargs, galbūt antraštės pasidarys beprasmės, jas ims kurti tie patys žmonės, dėl kurių nesinori atversti komentarų skilties. Bet kai redaktorė klausia, „kas atsakys už antraštes, kurios iš tiesų bus klaidinančios?“, man norisi retoriškai klausti, ar gali būti blogiau?..

Todėl nesakykite, kad nebandote specialiai klaidinti skaitytojų. Šiandien mus labiau nei kas kitas bukina mūsų spauda ir blogiausia tai, kad žmonės jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti. Jei skeptikai sako, kad įskiepis neatliks savo funkcijos, tai tik todėl, kad nesupranta jo tikrosios prasmės.

Šis įskiepis – kad ir kokia jo ateitis – jau atliko savo paskirtį. Socialiniai tinklai mirga nuo screenšotų, kuriuose skaitytojai pirmą kartą gali perimti skaitymo kontrolę į rankas. Gal dabar tai teatrodo juoko forma, bet atspindi įsisenėjusius visuomenės skaudulius.

Psichologai, sociologai, atropologai ir filosofai ne viename moksliniame straipsnyje tyrinėja humorą kaip nesmurtinio   pasipiriešinimo formą, leidžiančią atsilaikyti situacijose, kuriose žmogus yra bejėgis. Humoras, kaip kovos forma, bene labiausiai ištyrinėtas tokiose beviltiškose ir tragiškose situacijose kaip Nacių stovyklos. Jis neneigia realybės – ji vis dar tokia pat skaudi – bet leidžia į ją pažvelgti lyg stebėtojui ir suteikia galią. Nors trumpam.

Žurnalisto A. Tapino analitiniai straipsniai apie politiką neretai naudoja būtent humorą kaip būdą sumenkinti objektą – tai vienas galingiausių ginklų „nuversti“ opresorių. Į žodžius visada galima atsakyti žodžiais. Tačiau niekada nežinome, kaip reaguoti į juoką, nes jis pažadina vieną baisiausių žmoguje – gėdos – jausmą.

Aborigenų gentys ir politinės priespaudos situacijos yra plačiai ištyrinėtos, tačiau niekada neteko matyti straipsnio apie pasipriešinimą spaudai. Gal dėl to, kad mažai kur kitur pasaulyje geltonoji spauda taip smarkiai užkariavo visą spaudos eterį kaip Lietuvoje.

Šio įskiepio pagrindinė funkcija nėra teisingos antraštės (nors puiku, jei taip!). Jis leidžia skaitytojams nebūti pasyviems stebėtojams ir reikšti nuomonę jiems svarbiais klausimais. Net jei antraštės išsigims ar pabos, įskiepis suteikia galimybę kovoti prieš spaudą jų pačių ginklais.

Mes skundžiamės, kad vaikams mokyklose trūksta kritinio mąstymo, bet tokio lygio žurnalistika yra vienas iš pagrindinių tai skatinančių veiksnių. Tad kad ir kaip skeptikai norėtų šį įrankį sumenkinti, aš jį pavadinčiau kritinio mąstymo įrankiu. Jis kuria sąmoningą visuomenę, kuri nesileidžia kvailinama.

Čarlis Čaplinas yra pasakęs: „Norėdamas iš tiesų juoktis, turi sugebėti pajausti savo skausmą ir žaisti su juo.“ Prieš įskiepį sukūrsį K. Janušką aš lenkiu galvą ir švenčiu šiandieną kaip dieną, kai mes ėmėm garsiai juoktis iš mūsų žurnalistikos.

Juokingiausios yra tos antraštės, kurios labiausiai skirasi nuo realybės. Tad jei ši programėlė ir toliau gyvuos, norėdami, kad iš jų nesijuoktų, žurnalistai turės antraštes keisti. Nes tai vienintelis būdas sustabdyti juoką.