Kai sukurpi naują įrašą, nori, kad antraštę paspaustų kuo daugiau žmonių. Ilgai suki galvą, koks pavadinimas sudomintų, bet nenuviltų. Pamenu, vienas straipsnis (tik niekaip negaliu jo rasti) vadinosi: „… … ir moterys“. Apie moteris ten nebuvo nė žodžio, išskyrus paskutinę pastraipą: „o apie moteris – kitą kartą“. Geriau iš to nepasišaipysi.

Troy kažkada rašė straipsnį, kaip padaryti blogą populiariu. Sakė, svarbiausia paminėti visokius jubiliejaus organizavimus, geriausius lietuviškus filmus ir t.t. Aš pridėčiau, kad reikia parašyti apie pelenės istoriją – garantuota sėkmė. Po to, kai filmą „Searching for Sugar Man“ pavadinau pelenės istorija, į blogą plūstelėjo lankytojai.

Štai parašyti šią antraštę mokiausi iš pačių geriausių.

Anksčiau su malonumu skaičiau DELFI – kai reikėjo greitai sužinoti naujienas Lietuvoje. Portalas dar atidarytas mano naršyklėje, bet vis dažniau dairausi alternatyvų. Pirmiausia viskas prasidėjo nuo puslapių sudalinimų (jei straipsnis apie dešimt svarbiausių įvykių, tai kiekvienam jam išskiriamas atskiras puslapis ir t.t.). Žinoma, kuo daugiau paspaudimų, tuo daugiau reklamos, tad viskas apsimoka. Bet aš tokius straipsnius tiesiog uždarau, nes tai pasišaipymas iš skaitytojo.

O tada prasidėjo tos antraštės – labai pamažu. Tik jų vis daugėjo, kol išsivystė alerginė reakcija. Dabar kaskart atsidariusi DELFI paprasčiausiai imu purkštauti, vietoj to, kad iš tiesų skaityčiau naujienas. Nežinote, apie ką aš? Na, sakykime…

D. Grybauskaitė ruošiasi paskelbti žinią. Iš tiesų turėtų būti: „Po mėnesio D. Grybauskaitė praneš, ar sieks antrosios kadencijos“. J. Jefimovą pritrenkė itin keistas rusų žurnalisto klausimas apie R. Meilutytę. Koks tas keistas klausimas aš taip ir nesupratau, nesuprato ir mažiausiai šimtas komentatorių. Kaune policija surengė reidą: pareigūnai negali patikėti – būna ir taip. Čia, suprask, nebuvo nė vieno girto. Dar kažkada buvo straipsnis apie pramogų pasaulio žvaigždę, kuri mirė… pasirodo, iš juoko, bet tai sužinai tik spustelėjęs straipsnio antraštę.

Pastaruoju metu atsidariusi DELFI pradedu žaisti žaidimą: „Įspėk mįslę“. Nes kuo labiau antraštė rėkia apie šokiruojančius, pritrenkusius ir t.t. įvykius, tuo aiškiau, kad straipsnio išvis neverta skaityti. Jei kartais paskaitote liaudies balsą (aka. DELFI komentarai), galite pastebėti naujas tendencijas: vietoj piktinimosi straipsnių dalyviais geriausiai įvertinami komentarai kalba vien apie DELFI žurnalistų lygį.

Vien šiandien DELFI: Rado vadovą „Biok laboratorijai“, Surinko mokestį, kuris verčia emigruoti net milijonierius, Paaiškėjo, kaip javų lauke atsirado paslaptingas piešinys, Teisme atskleista, kokios detalės išduoda neblaivius vairuotojus, Ką reiškia ekstremalūs šalčiai JAV ir lietus Lietuvoje, Šokiruojančios audito išvados išdavė, kas Kaune darėsi su automobilių statymu…

Kadangi pabodo, daugiau nedėsiu, bet sąrašą galima tęsti iki begalybės. Kiekviena iš antraščių yra daugiau nei absurdiška. Juk nesunku parašyti: „Ekstremalūs šalčiai JAV ir lietūs Lietuvoje rodo klimato šiltėjimą“. Su kitom antraštėm nė nevargsiu. Pradinių klasių mokytojai gali pateikti sakinio perstatymo užduotis remdamiesi DELFI antraštėmis.

Kaip tyčia, pradėjusi rašyti šį įrašą, aptikau bendramintį, prieš porą mėnesių parašiusį straipsnį Delfinizmas: kaip skaitytojai tapo „kliko“ įkaitais. Matyt, aš pora mėnesių pakantesnė, bet situacija jau daug laiko tik blogėja. Norisi, kad kuo daugiau žmonių apie tai kalbėtų – dar geriau būtų imti ir ignoruoti tokius straipsnius, bet suvaldyti smalsumą ne taip lengva. Net kai žinai, kad iš tavęs tyčiojasi ir tavimi manipuliuoja.

Terminas delfinizmas man patiko. Išties. Labai puikiai rimuojasi su kitu žodžiu, kurį sugalvoti leisiu patiems. Matyt, ne veltui, nes tokia žurnalistika tik prie to žodžio ir veda.

— o apie tą šokiruojančią žinią, kaip žinia, kitą kartą.