Interviu spausdintas savaitraštyje „Veidas“ (nr. 40), elektroinę versiją rasite čia.

---

„Galiausiai vis tiek lieka mokytojas ir mokinys“, – apie bandymus kaitalioti švietimo sistemą, kopijuoti kažkur pasaulyje pasiteisinusias jos detales „Veidui“ sako vienas iš keturių herojų. Kitaip nei herojais jaunuolių, baigusių užsienio univer­sitetus, bet grįžusių mokytojauti ar kitaip kurti geresnio švietimo visiems, ir negali pavadinti. Tačiau nė vienas iš jų – nei tas, kuris atsimena rašiklio nuospaudas iš mokyklos, nei kitas, kurį supykdė, kad vaikai iš tikrųjų mokosi po pamokų, nei trečias, kuris darbe išklauso paauglių meilės istorijų, nesijaučia kažką paaukoję. Jiems mokytojo darbas – dar prestižas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Unę Kaunaitę praėjusią savaitę į mokslus Kem­­­bridže, galima sakyti, išleido geradariai, pa­tikėję merginos idėja Kem­bri­džo universitete įgyti gerosios patirties ir įprasminti ją Lie­tu­vos švietime. Dviejų knygų autorė į kelionę iš­si­ruošė ne tik atvira naujoms žinioms ir įspūdžiams, bet ir su didele atsakomybe pateisinti lū­kesčius tų, kurie prie kilnaus tikslo prisidėjo ket­virtadaliu magistrantūros studijoms reika­lin­gos sumos.

Švietimo naujoves iš Kembridžo parveš į Lietuvą

Baigusi psichologijos ir socialinės antropolo­gijos bakalauro studijas Škotijos Šv. An­driaus (St. An­drews) universitete, Kembridže U.Kau­nai­tė at­­rado studijas, kuriose psicholo­gi­ja dera su švieti­mu, ir suprato, kad naujomis švie­timo sri­ties ži­nio­mis papildžiusi nemenką psi­­cho­lo­gi­jos žinių ba­gažą ji galės imtis prasmin­­gų darbų Lietuvos švie­­timo sistemoje. „Su­­pratau, kad tokios studijos būtų man artimos. Suvokus, kaip žmonės vystosi, kaip mokosi ir kaip šiuos procesus keičia ap­lin­ka ir kiti žmonės, būtų galima patobulinti švieti­­mo pro­cesus“, – savo užmojį paaiškina U.Kau­naitė.

Rašytoja, iš Škotijos sugrįžusi kaip „Kurk Lie­­­­tuvai“ programos dalyvė, spėjusi padirbėti Vi­daus reikalų bei Švietimo ir mokslo ministeri­jose, turėjo gerą planą. Ir bėdą – trūko pinigų.

Dalį 10 mėnesių magistrantūros studijoms rei­­kalingos sumos (21 tūkst. svarų sterlingų) U.Ka­u­­­­­naitė susitaupė pati, dalį pridėjo viena ben­­drovė. Svajonių studijos atrodė dar arčiau ir kai gavo Kembridžo universiteto stipendiją. Kai nuo Kembridžo skyrė lėktuvo bilietas ir 7 tūkst. svarų sterlingų, rašytoja, paskatinta bi­čiu­lių, išdrįso paskelbti savo planą Lietuvoje dar ne itin po­puliarioje sutelktinio finansavimo (angl. crowdfunding) platformoje, kad visi, pa­tikėję jos idėja, bet kokio dydžio pinigine parama galėtų prisidėti prie jos įgyvendinimo. U.Kau­­naitės idėja patikėję rėmėjai surinko  4,5 tūkst. svarų sterlingų.

„Ilgai dvejojau, ar pradėti tokią akciją, bijojau neigiamo požiūrio, neva prašau išmaldos ar nesugebu pati užsidirbti mokslams. Bet išdrįsusi įsitikinau, kad tokių pavyzdžių reikia, nes po manęs atsirado žmonių, kurie prašė pa­remti pa­našias idėjas. Prisidėti prie tokių projektų yra būdas išreikšti pilietinę valią ir parodyti, kas visuomenei svarbu. Žinoma, kai apie tokią akciją pa­skel­bi žiniasklaidoje, sulauki ir neigiamų ko­mentarų. Vis dėlto pajutau naudą ne tik surinkusi pinigų, reikalingų studijoms, bet ir sulaukusi daug žmonių, dirbančių švieti­mo srityje, skam­bučių, kurie siūlė bendradarbiauti, kai grį­šiu. Dėl žmonių pa­laikymo ir naujų ryšių mano įsipareigojimas pri­taikyti Kem­­­bridžo idėjas Lietuvos švietime, padaryti tai, ką pažadėjau, tik dar labiau sustiprėjo, – sako Kembridžo magistrantė ir priduria, kad baisiausia būtų bu­vę nesurinkti nė kiek pinigų: – Tai rodytų, kad tavo idėja niekas nepatikėjo.“

Kaip studijų metu įgytą patirtį pritaikys Lie­tuvos švietimo srityje, rašytoja sako galėsianti pa­tiks­linti po metų. Kol kas ji svarsto, kad, be įvairių nevyriausybinių projektų, no­rėtų pa­dirbėti ir viešajame sektoriuje, ten, kur priimami švietimui reikšmingi sprendimai. „Bet daug kas priklauso nuo aplinkybių. Ne­no­rėčiau atsidur­ti to­kio­je vietoje, kur negalėčiau nieko padary­ti. Tar­kime, jei vadovui nepatiktų mano idėjos, ne­ma­tyčiau savo darbo prasmės“, – tikina pašnekovė.

Verslininkas tapo savanoriu

Beveik 11 tūkst. eurų – tokią sumą už nuoto­­lines švietimo lyderystės magistrantūros studijas Suomijoje sumokėjo Rygaudas Guogis. Pa­klaus­tas, ar lengva ranka atseikėjo šitiek pi­nigų, jis juokauja, kad galėjo nusipirkti automo­bilį, bet šis juk pasens. O dar blogiau, jei jis pats, būdamas senas, neturės nieko vertinga pri­­­siminti iš savo darbų sąrašo. „Galima nusipirk­­ti mašiną, brangų namą, parduoti kelis tūks­­­­tančius padangų, bet ar žmogus gali padaryti tik tiek? Aš noriu matyti savo darbų prasmę“, – užmojį dirbti dėl kokybiškesnės švietimo ateities paaiškina R.Guogis.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ba­ka­­lauras dirbo nuo pirmo kurso, bet dar­bai ne­bu­vo susiję su švietimu, nebent išskyrus patirtį mo­­­­kymų įmonėje. Vėliau R.Guogis pra­dėjo nuo­­­­sa­­vą verslą, vienoje įmonėje pardavi­nėjo medieną Sau­do Arabijos rinkai, o štai ke­lią į švietimą pradė­jo nuo savanorio darbo pro­jekte „Kitas variantas“.

Šiandien R.Guogis vargiai gali nusakyti, ko­kios yra jo pareigos. Formaliai jį galima pristatyti kaip vieną iš penkių švietimo entuziastų, 2013 m. įkūrusių VšĮ „Kuriančios bendruomenės“. Dabar daugiausia jėgų R.Guogis skiria nau­jam projektui „Mokytojų mokykla“ ir įvairiau­sią veiklą derina su nuotolinėmis magistran­tūros studijomis Juveskiulės universiteto Švie­timo lyderystės institute Suomijoje. Pa­šne­kovas paaiškina, kad siekti Suomijos universiteto magistro laipsnio švietimo srityje nusprendęs neatsitiktinai: suomiškos mo­kyklos yra ar­čiausiai tokios mokyklos, kokia ji tu­rėtų ir galėtų būti, koncepcijos.

Taigi R.Guogis kartu su bendraminčiais, švie­timo sistemos dalyviais įvairiausiais būdais ieško atsakymų į klausimus, kaip sukurti geresnę mo­kyklą visiems. Dar tik pradėjęs savanoriau­ti, kaip „Kito varianto“ mentorius, R.Guo­gis supyko su­žinojęs (o prisiminęs savo mokinio patirtį ir pats suprato), kad mokiniai, pusę dienos atsėdėję suo­le, iš tikrųjų mokytis pradeda tik po pamokų. „O Suomijos mokyklos turbūt yra panašiausios į to­kias mokyklas, kokios jos ir turėtų būti, – sako pa­šnekovas. – Jei kalba­me apie dabartines studijas, man labai patinka, kad visi dėstytojai yra dirbę mokyklose, jie ži­no, kas ten vyksta, o ne dės­to tai, ką yra kažka­da seniai matę.“

R.Guogis netrunka įrodyti, kad jo lektoriai ne­­nutolę nuo realybės, ir įjungia vienos paskaitos įrašą. Jame matyti, kad dėstytojas tiksliai ap­s­kaičiuoja, kiek valandų per savaitę mo­kyklo­se dir­ba suomių kalbos ir literatūros mo­kytojai.

Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis įspėti bandantis R.Guogis toli gražu nenusivylęs lietuviškąja sistema. Nuolat lankydamas mo­kyklas ir konsultuodamas pedagogus jis ti­ki­na sutinkantis „superinių“ žmonių. Pa­vyz­džiui, mo­kyklų bendruomenėms reikia ir tokių narių kaip 1934 m. gimusi bibliotekininkė, visą gy­venimą dirbusi mokytoja.

„Mes turime tokios energijos, kokios Suo­mi­ja neturi, todėl turime ir didelį potencialą. Jei pradėtume šalinti esmines problemų priežas­tis, o ne kariautume su pasekmėmis, padary­­tu­me labai daug. Kol į švietimą nemesime vi­sų išteklių – pinigų, talento, intelekto, kol mo­ky­tojo pro­fesijai negrąžinsime smetoninio pres­­­­tižo, tol nie­ko ne­bus. Galima kaitalioti pro­g­­ramas, bandy­ti vie­ną, antrą, bet galiausiai vis tiek lieka mo­kytojas ir mokinys“, – aiškina R.Guogis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.