Rudenėjant licėjaus skaitykloje būrelį liceistų šilta šypsena pasitiko „gyvenimo vagilė“ Unė Kaunaitė. Jai skaitant ištrauką iš savo naujausio, jau antrojo romano „Žmonės iš Alkapės“, paprastai šalta skaitykla prisipildė šilumos ir Edinburgo bohemos dvelksmo – ištraukos klausėme sulaikę kvėpavimą. O kai jau atsikvėpėme, tai ir pasipylė klausimų lietus… apie studijas Škotijoje ir Kembridže, apie rašymą, kūrybą ir priklausomybę nuo jos – buvusios liceistės klausinėjo ne tik Prieglius Žuklys.

Interviu spausdintas 2015 m. lapkričio „Andų“ numeryje.

Prieglius: Lietuvių rašytojai dažniausiai baigia filologijos studijas, o tu baigei psichologiją ir socialinę antropologiją. Kaip tau pačiai atrodo – šios studijos tau, kaip rašytojai, yra privalumas ar savotiškas trūkumas?

Unė: Manau, kad studijuodama ne filologiją, praradau aplinką. Kai nuolatos esi su žmonėmis, iš kurių dalis rašo, tai skatina rašyti ir tave patį. Kartais galvoju, kad mano rašymo stilius yra nepakankamai meniškas, stokojantis visokiausių išsireiškimų, metaforų, ir susimąstau, kad galbūt būtent tai man būtų suteikusios filologijos studijos. Bet, kita vertus, kitokios studijos yra ir privalumas, nes dėl kitokios patirties tavo kūriniai yra unikalūs. Škotijos švietimo sistema leido man išbandyti papildomus dalykus ir aš pasirinkau socialinę antropologiją. Tai mokslas apie kultūrų skirtumus; antropologas tiesiog stebi žmones, bando kuo objektyviau aprašyti kitą kultūrą, bet per asmeninę prizmę. Kai kurie antropologai yra netgi smerkiami akademinės visuomenės dėl savo metodologijos – nes tiems, kuriuos stebi ir aprašo, nepraneša esantys antropologai. Tam tikra prasme tai man priminė rašymą. Psichologija ir socialinė antopologija išlavino mano gebėjimus stebėti žmones ir kurti jų psichologinius portretus.

P.: Antrasis tavo romanas, kaip sakė Laura Sintija Černiauskaitė, atrodo „taupesnis“. Kaip kito tavo stilius, kaip ieškojai savo raiškos būdų?

U.: Matyt, tiesiog ieškai formos, kuri tau labiausiai tinka. Bandai ir mokaisi. Manau, kad pirmą knygą „Sudie, rytojau“ rašiau dar ne visai suprasdama, ką darau, ji įvairesnė, nes dar mažiau mokėjau kontroliuoti rašymo procesą, labiau rėmiausi emocijomis. Rašydama antrąją knygą jau išmokau atsitraukti nuo kūrinio, rašančios savęs, ir valdyti tai, kaip rašau.

Iš publikos: Klausantis tavęs atrodo, jog nerašyti tiesiog negali. Kaip tu jautiesi būdama rašytoja? Ar dominuoja pasididžiavimas, džiaugsmas, kasryt tau nušvinta mintis ,,Opa, aš rašytoja!“? Ar dažniau galvoji, kad ,,aš bloga rašytoja, grafomanė“?

U.: Tai, kad nebegaliu nerašyti, jau yra tiesa. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl aplinkinių, ypač rečiau sutinkamų, kurie vis klausia: ,,Tai kada nauja knyga?“. Esu didelė slapukė, mano tėvai apie pirmąją knygą ,,Sudie, rytojau“ sužinojo, kai ją jau ruošė spausdinti. Apie antrąją knygą pasakiau jau iš anksto. (juokiasi) Man turbūt norisi apsidrausti, jeigu kas nors įvyktų leidyklos pasaulyje ir knyga nebeišeitų. Bet kuo toliau, tuo slapukauti sunkiau. Apie trečią kūrinį jau atvirauju daugiau, nors jį dar tik rašau, apie jį nuolatos klausinėjama. Kadangi turiu ir daugiau veiklų (Unė šiemet dalyvavo jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“, – red. p.), tai ryte pirmos mintys būna ne apie rašymą, nors tai man turbūt mieliausia veikla. Kai būnu per daug užimta ir ilgai nieko neparašau, jaučiuosi blogai. Ar aš grafomanė? Sudėtingas klausimas. Tikiuosi, kad ne. Nenorėčiau kada nors atsidurti situacijoje, kai esu verčiama rašyti.

Iš publikos: Reiškia – priklausomybė fiziologinė?

U.: Iš tiesų turiu priklausomybę ne nuo rašymo, o nuo istorijų kūrimo – jas visą laiką kuriu mintyse. Tik trūksta laiko joms užrašyti ir išplėtoti. Man tai labai įdomus procesas: kuriu istorijas eidama miegoti, važiuodama autobusu, eidama miestu… Rodos, kad veikėjai ima gyventi tavo galvoje, tu su jais „susigyveni“. Tik kai padedu tašką ir istoriją išsiunčiu, man atrodo, kad nustoju ja gyventi.

Iš publikos: Kodėl Alkapė? Kodėl pasirinkai tokį pavadinimą? Juk jaučiame, kad knygoje aprašoma Lietuva. Ar čia buvo meninės raiškos priemonė?

U.: Išgirdę knygos pavadinimą „Žmonės iš Alkapės“ visi suklūsta. Kol kas niekas nepasakė, kad jis blogas. Dvyliktoje klasėje, belaukiant autobuso, šios šalies pavadinimas tiesiog atėjo į galvą. Tada dar teberašiau pirmąją knygą „Sudie rytojau“, bet idėją naujai knygai jau turėjau… Be to, išvažiavęs į užsienį pamatai, kad ne tik Lietuvai aktualios problemos, apie kurias rašau knygoje. Jos svarbios ir estams, ir latviams, ir kitiems. Pagalvojau, kad taip bus įdomiau, padės skaitytojui atsitraukti, įves tam tikro žaismo. Ta mistinė šalis – Alkapė – padėjo sukurti įdomesnę pabaigą.

Iš publikos: Norėjau paklausti kaip vyko kūrimo procesas. Rašydama jau žinai, kaip viskas bus, ar tai vyksta palaipsniui?

P.: Įsiterpsiu. Sakei, kad šalies pavadinimas Alkapė šovė autobuso stotelėje. J. K. Rowling Hario Poterio istoriją irgi sugalvojo tiesiog važiuodama metro. Negi taip ir būna, kad galvoj kažkas topteli?

U.: Išties, kažkas panašaus ir būna, ir ne tik rašant. Pavyzdžiui, turi sunkų matematikos olimpiados uždavinį, vis bandai išspręsti, bet nepavyksta. Tada atidedi jį į šalį, pamiršti… ir staiga blyksteli mintis – sugalvoji sprendimą. Taip pat būna su rašymo idėjomis – leidi smegenims pailsėti, ir kartais asociatyviu būdu tau gimsta kita mintis. Aišku, rašant būna įvairiai. Dažniausiai noriu turėti istorijos karkasą, maždaug įsivaizduoju siužeto liniją, veikėjus, kas vyks. Paskui sėdi ir rašai. Vienas vietas rašai lengviau, kitas – per prievartą, kartais man nepatinka tai, ką parašau. Kai kurie siužeto vingiai atkartoja tikrus gyvenimo įvykius. Būna, kad nutinka kas nors nemalonaus ir aš pagalvoju, kad taip ir turėjo nutikti, nes tas įvykis pasiūlo idėją rašomai istorijai. Jaučiuosi kaip kokia gyvenimo „vagilė“ (juokiasi). Kartą rašiau pasaką knygai, kurios visos lėšos atiteko vėžiu sergantiems vaikams. Tuo metu buvau labai nutolusi nuo pasakų ir niekaip nesugalvojau, kas turi nutikti istorijos berniukui. Trečią dieną, man vis dar besikankinant, visame rajone dingo elektra. Ir tada toptelėjo, kad to man ir reikėjo – jog pasakoje dingtų elektra.

P.: O ką iš savos patirties patartum pradedančiajam rašytojui?

U.: Jaunam rašytojui visų pirma patarčiau nebijoti rašyti ir rodyti savo kūrybą, kad ir kaip iš pradžių būtų nedrąsu. Žinau keletą pradedančiųjų, kurie vis atidėlioja tą akimirką, nes nori parašyti tobulą kūrinį. Bet taip nebūna. Tai, kad išleidi kūrinį, tau padeda tobulėti. Licėjaus almanachas „Sparnai“ yra puiki terpė pradedančiajam rašytojui – išmokstama priimti kritiką, į ją atsižvelgti, jos nebebijoti. Kai išleidau savo pirmąją knygą „Sudie, rytojau“, kurį laiką į ją nenorėjau net žiūrėti. Išėjo taip, kad ji pateko į ,,Metų knygos“ rinkimus ir susilaukė viešumo. Teko važinėti į mokyklas, kalbėtis su mokiniais, todėl sulaukiau daug atgalinio ryšio. Supratimas, ką tavo knyga duoda kitiems, dar labiau skatina rašyti. Pamatai, kurie dalykai veikia, o kurie – ne. Sulauki kritikos, kuri tau padeda užsiauginti ,,skūrą“ – po pirmos knygos sulaukiau pastabų, kad neišplėtojau šalutinių veikėjų. Taip tikriausiai įvyko todėl, kad buvau labai jauna, dar nemokėjau valdyti knygos struktūros, nes romanas – labai sudėtingas žanras. Manau, ta kritika man labai padėjo rašant antrą knygą.

Iš publikos: Kaip vyksta knygos leidimo procesas? Ar sunku išleisti savo knygą? Juk daug kas sako, kad šiais laikais sunku išgyventi iš kūrybos…

U.: Mintis, kad neišgyvensi vien iš knygų, yra teisinga (juokiasi). Tad be rašymo užsiimu ir kitokiomis veiklomis. Na, o jei nori išleisti knygą, patarčiau susirasti mokytoją. Man labai padėjo buvusi licėjaus mokytoja Vilija Dailidienė, rašytoja, žinoma kaip Vilė Vėl. Dalyvaudavome filologų konkursuose. Su dvyliktos klasės kūriniu, kuris vėliau tapo „Sudie, rytojau“, į konkursą nespėjau, todėl su mokytoja sutarėme, kad man pabaigus pažiūrėsime, ką galime padaryti… Šiaip siūlyčiau kūrinį siųsti į leidyklas, taip pat susirasti keletą savo knygas jau išleidusių žmonių, paprašyti jų, kad parašytų rekomendacijas. Lietuvoje tai nėra sudėtinga – eini į renginius, susitinki su žmonėmis, kuriems pasiūlai paskaityti tavo kūrinį. Jei jiems patinka – jie parašo tau rekomendaciją ir leidyklos tave vertina rimčiau. Naudingi yra ir pirmosios knygos konkursai, rengiami Lietuvos rašytojų sąjungos. Jeigu pasiseka, knyga išleidžiama. Ar leidėjai išrankūs? Sunku pasakyti. Labiausiai jie bijo, kad nauji rašytojai bus nepelningi, tačiau, jeigu rašytojas gauna paramą, ta knyga tikrai išleidžiama – abi mano knygos buvo paremtos. Kitas būdas – kalbėti su leidykla ir bandyti kartu ieškoti paramos.

Iš publikos: Spaudoje buvo pranešimas, kad darai kickstarter‘io kampaniją studijų Kembridže finansavimui ir tą patirtį, kurią ten įgysi, parveši į Lietuvą. Ar galėtum papasakoti daugiau?

U.: Užsienyje tokios kampanijos labai įprastos. Mano situacija tokia: įstojau ir į Oksfordą, ir į Kembridžą, ir noriu važiuoti, bet tai daug kainuoja – maždaug 28 000 eurų už vienerius metus. Dvejojau rengti šią kampaniją, nes bijojau nepalankios nuomonės – pažįstu nemažai žmonių, kurie tai laiko išmaldos prašymu, tačiau pasiryžau. Ši akcija tikrai buvo sėkminga, nors ir nesurinkau visų reikalingų pinigų. Džiaugiuosi, kad mane ne smerkė, o priešingai – palaikė. Nors, tiesą pasakius, labiausiai mane įkvėpė ne pinigų suma, kuria prisidėjo žmonės, o jų tikėjimas manimi. Jaučiuosi atsakinga kiekvienam prisidėjusiam žmogui, todėl į Lietuvą grįšiu ne tik dėl savęs, bet ir išpildydama savo pažadą. Aš tikiuosi, kad tokios kampanijos ateityje bus populiaresnės. Jos leidžia žmonėms parodyti, kokios iniciatyvos yra svarbios visuomenei. Vien dėl šios kampanijos susipažinau su daugybe žmonių, jie kviečia grįžus prie jų prisijungti, todėl dabar džiaugiuosi, kad nepabijojau.