„Kūrybinės partnerystės“ – žodžių junginys, kurį švietime dirbantiems žmonėms teko girdėti beveik visiems, tačiau paprastai tik šiame projekte dalyvavusieji galėtų apibūdinti, kas tai ir su kuo valgoma.

Projektas Lietuvoje startavo 2011-aisiais, išsikėlęs sau tikslą ugdyti kūrybišką mokinių ir mokytojų mąstymą bei keisti patį mokymosi procesą – atverti jam naujas erdves ir formas.

Per ketverius metus projekte dalyvavo 138 mokyklos iš visos Lietuvos: daugiau nei 2000 mokytojų ir beveik 9000 moksleivių – nuo pirmokų iki dvyliktokų. Projektas tęsiasi ir toliau – po „kitu stogu“, mažesne apimtimi, bet vis dar sėkmingai iki šių dienų, kartu su asociacijos „Kūrybinės jungtys“ (toliau tęsiančia projekto metu pradėtas veiklas) vadove Milda Laužikaite.

Jo esmė? Į konkrečias mokyklas numatytam laikui atkeliauja kūrėjai – menininkai, kultūros ir kūrybinio sektoriaus veikėjai bei mokslininkai. Svarbiausia – žmonės, kurie savo darbe taiko kūrybinį mąstymą ir tiesiogiai patys nedirba mokykloje. Ką jie veikia? Pasakyti kur kas sunkiau, nes tikslai ir problemos išsikeliamos kartu su mokiniais ir mokytojais. Projekto internetinis puslapis tikrai nuodugniai aprašo tiek esmę, tiek patirtis, tyrimus ir pranešimus spaudoje.

Be to, pateikia nuorodą ir į kolektyviai renkamą žaidimų ugdymui rinkinį. Pasinaudokite!

Apie projektą/jo tęsinio veiklas nesiplėsiu, tačiau pateiksiu daromo poveikio pavyzdį. Prieš savaitę teko lankytis tyrimo, paremto projektu metu atliekama intervencija, pristatyme. Visų pirma džiaugiausi, kad Lietuvoje judame moksliškesne kryptimi: ne tik sakome, kad projektas geras, bet ir pradedame vykdyti tai pagrindžiančius mokslinius tyrimus.

Su dalimi išvadų galima susipažinti publikuotame straipsnyje, bet akcentuosiu kelis man pačiai labiausiai suskambėjusius akcentus:

• Tyrimas (ir kartu – projektas) buvo atliktas su penktų ir devintų klasių vaikais – būtent tomis klasėmis, kuriose paprastai vaikai keičia mokyklas ar bent jau klasės draugus. Pasiekimų analizės rodo, kad ypač devintoje klasėje krenta moksleivių pasiekimai;
• Mokytojai ir direktoriai džiaugėsi, kad kūrėjai, savo buvimu, požiūriu ir praktikomis, įteisino klaidas kaip normalų reiškinį. Mokomės, kaip visi banaliai žinome, bene geriausiai per savo pačių klaidas, tačiau šiandieninė mokykla kaip tik įteisino neklydimo atmosferą: mokiniai bijo suklysti dėl prasto pažymio, mokytojai – dėl egzistuojančių stereotipų. Štai vieno projekto dalyvio citata:

„Direktorius paminėjo, kad buvo įdomu, ypač, kad kūrėjas klydimo faktorių atnešė, kad galima klysti, kas mokykloje, na, to negali būti, nes mokytojas viską visada turi žinoti ir jis turi ateiti su atsakymais ir kad galima imti ir suklysti, ir nebijoti, ir ieškoti, kažkaip tai jiems, kaip ir kitiems mokytojams, tokio pasitikėjimo, saugumo atnešė, kad viskas su manimi OK, jei aš nemoku ir visko nežinau iškart.“

• Lygiai taip pat ir mokiniai, naujoje aplinkoje ir nepažinodami bendraklasių, bijodavo klysti, nes klaidos iššaukdavo bendraklasių juoką. Todėl vaikai bijo paklausti atsakinėti, bijo eiti prie lentos. Jie apskritai nežino, kaip stovėti šalia bendraklasių arba nenori išsitraukti savo pietų dėžutės, kad tik iš jų nebūtų pasijuokta. Štai labai iškalbinga moksleivio citata:

„…pati esmė, kas pasikeitė nuo pirmų iki paskutinių dienų, kad iš pradžių kas, kol buvo įmanoma, tol visi stengėsi tylėti, kol būtent tavęs asmeniškai nepakviečia kalbėti, tu tiesiog tyli ir stebi, o paskui patys labai drąsiai išsakėme savo mintis ir nebijojome, kad kažkas kitas pasijuoksiš to.“

• Projekto tyrimas parodė daug įdomių dalykų, bet ypatingai svarbu, kad jis savo išvadomis keičia vertinimą, kas svarbu ugdymui. Dažniausiai visi iškart kalbame apie pasiekimus, o tyrime buvo kalbama, kad kol nėra tvarių santykių, kol nėra kokybiško bendravimo, negalima tikėtis mokymuisi palankios aplinkos. Per kūrybiškumą – kuris paprastai leidžia mąstyti kitaip – vaikai ir mokytojai atrado saugią erdvę, išmoko kitaip reaguoti į juoką ir apskritai „būti“. Tai yra milžiniškas ir labai svarbus pokytis. Vien faktas, kad klasėje, mokytojui uždavus klausimą, sumažėjo tylos, yra labai geras mokymosi rodiklis.

Tai tėra mažytis projekto gabalėlis, jis buvo ir yra vykdomas skirtingose mokyklose, su skirtingų amžių ir poreikių vaikais bei mokytojais. Tikrai kviečiu pasiskaityti daugiau.

O čia kelios nuotraukos iš jų Feisbuko puslapio. Reikia tikėtis, kad projektui pasibaigus mokytojai vis dar turi erdvės ir noro pamokas vesti… šiek tiek kitaip: