– Vaikai, kokia pamoka jums labiausiai patinka?

– Baseinas! – šaukia pulkas.

– O turite baseiną? – balse skamba nuostaba.

– Neee… bet važiuojam.

Šitas trumpas pokalbis atspindi esminę šios mokyklos ypatybę: ne sienos, o idėjos ir žmonės. Taip ir neišgirdome nieko, ko šiai mokyklai trūksta, nors realiai nėra nei valgyklos, nei bibliotekos, nei kompiuterių klasės, nei sporto ar aktų salės. Arba bent jau nėra tokių, kokius esi įpratęs matyti.

Jei netikite, galite pasižvalgyti jų Feisbuko puslapyje. Per vaikų šypsenas paprastai nematai sienų, bet sporto salė atrodo taip:

Senas direktoriaus kabinetas paverstas darželio miegamuoju, o direktorius kartu su mokytojais dalinasi kambariuką, kuriame telpa trys stalai. Bet užtat mokykla gyva, o kiekvienas centimetras – išnaudotas.

O aš tuo pačiu pradedu naują įrašų seriją – apie švietimą, kuriuo galime didžiuotis. Nuo mokyklų iki programų, iniciatyvų ar įvykių. Dalykų, kurių žvalgomės užsienio valstybėse, nors turime panosėje. Nes turime daug daugiau, nei gali atrodyti.

Kas čia patraukia akį?

Aukštelkės mokykloje-daugiafunkciniame centre (Šiaulių rajonas) nė vienoje klasėje vaikai nesėdi eilėse, kaip įprasta matyti. Jie sėdi arba ratu, arba prie mažesnių sustumtų stalų. Klasėse yra karstyklės arba kitokie žaidimų elementai, kurie visas erdves atitolina nuo standartinės klasės.

Kitoks čia ir ugdymo procesas. Pavyzdžiui, vaikai vykdo savarankiškus projektus. Mokykla eksperimentuoja – bandė trijų mėnesių, vėliau – pusmečio, o šiemet apsisprendė bandyti visų metų projektus. Vaikai pasirenka juos dominančią temą ir leidžiasi į tyrinėjimus, kurių rezultatas nėra apibrėžtas – jį pasufleruoti turi pats tyrimas.

Pavyzdžiui, vienas iš mokinių pasakojo, kad pernai tyrinėjo, kurios spalvos lesalas labiausiai masina skirtingus paukščius. Jis pirko maistinius dažus, keitė lesalo spalvas ir fiksavo lesimo įpročius.

Apie tokius metodus, kai vienas vaikas ilgai gilinasi į savo pasirinktą temą, giriasi suomiai, kanadiečiai… Panašias praktikas norime įvesti ir Lietuvoje kartu su kaupiamuoju balu. O čia, Aukštelkėje, turime jas jau veikiančias, ne kokioje nors “prestižinėje“ gimnazijoje, o kaimo mokykloje su vaikais, kurie mokosi 1-8 klasėse.

Be to – čia vaikai nuo pirmos klasės mokosi informatikos, šiemet mokykla taip pat yra viena iš keliolikos šalies mokyklų, kuriose integruotai mokomasi gamtos mokslų. Ji – vienintelė Lietuvos kaimo mokykla, kurioje šiemet įkurta išmanioji klasė. Paveikslėlyje apačioje ketvirtokai programuoja boružėles. Tą patį daro ir estai, tik mes savo gerųjų praktikų dar neišmokome pristatyti.

Apie mokyklą

Mokykloje mokosi apie 120 vaikų. Direktorius V. Bacys sakė, kad daugiau nebepriima, nes mokykla šiuo metu puikiai sukomplektuota ir didesnis skaičius “neapsimoka“. Be to, buvo sąmoningai apsispręsta neformuoti gimnazinių klasių, nes gimnazistams jau reikia didesnės mokyklos, miesto. Todėl nuo devintos klasės vaikai keliauja į Šiaulius.

Čia, žinoma, nėra skambučių. Mokykla nebeturi popierinių dokumentų, viskas „kabo“ debesyse ir yra pasiekiama visų bendruomenės narių. Kiekvieną mėnesį mokykloje organizuojamas susitikimas su svečiu, o kartą per savaitę pirma pamoka skirta aptarti svarbius vaikams-mokyklai klausimus.

Kiekvienoje klasėje galima rasti bent po vieną grįžusių emigrantų vaiką – iš Vokietijos, Anglijos ar Airijos. Yra vaikų su negalia, bet visi mokosi kartu.

Ikimokyklinukams sudaromos galimybės neiti popiečio miego, kurio tiek vaikų nenori. Kol kiti vaikai miega, auklėtoja lieka ramiai dirbti su pora, kurių tėvai sutinka, kad jų vaikas dieną nemiegotų.

Pamažu kuriamas ir jungtinės mokyklos konceptas. Vaidas Bacys Aukštelkės pagrindinei mokyklai vadovauja jau trečius metus, o šiemet tapo ir Kurtuvėnų mokyklos-daugiafunkcio centro vadovu. Taip ne tik taupomi administraciniai resursai, kuriuos galima panadoti kitur, tačiau mokyklos gali naudotis bendrais ištekliais – pirkti priemones kartu ir t.t.

Ko galima išmokti?

Visko tikrai nesurašysiu, reikia nuvažiuoti ir pasižiūrėti. Bet kelių dalykų bent mane ši mokykla tikrai išmoko:

1. Direktorius gali daug. Per trejus metus – ir netgi greičiau – iškelti kaimo mokyklėlę į padanges. Svarbiausia – jis apskritai turi labai daug laisvės valstybinėje sistemoje sukurti mokyklą, kurių važiuojame žvalgytis į Suomiją. Tai nereiškia, kad sistemos nereikia atlaisvinti, tačiau kūrybingas direktorius ir šiandien gali kurti stebuklus.
2. Bendruomenė yra svarbi ir gali daug. Ypatingai kaimo mokyklose bendruomenės yra kertinis akmuo. Jei tėvai įsitraukia, mokykla gali pasiūlyti kur kas įvairesnes mokymosi formas, vaikų mokymosi procesas nėra paliktas tik mokyklai.
3. Ne „mano mokykla“ ir „mano vaikai“, o Lietuvos mokyklos ir Lietuvos vaikai. Tai – ne taip dažnai girdimas valstybinis mąstymas, kuris džiugina. Mokyklos direktorius diskutuoja su kitų kaimų mokyklų direktoriais, tariasi, kad galbūt jie visus savo pirmokus nukreiptų į kitą gretimą mokyklą, bet šie atitinkamai nukreiptų savo kitų klasių vaikus kitur. Tokiu būdu išsaugant pradines mokyklų klases kuo arčiau vaiko, o ne stengiantis tik dėl savo mokyklos. Lygiai taip mokykla sąmoningai atsisako gimnazinių klasių (nors tikrai atsirastų norinčių), suprasdama, kad vyresniems vaikams jau reikia miesto, didesnių galimybių rinktis ir specializuotis.
4. Ne sienos sukuria mokyklas, o žmonės. Ar vaikštant po šią mokyklą neskaudėjo širdies, kad kai kurios pustuštės kaimų mokyklos stovi naujai suremontuotos, bet nėra, kas tais koridoriais bėgioja? Tikrai skaudėjo. Tai tikrai nereiškia, kad tokios mokyklos nereikia renovuoti. Bet pats mokyklos direktorius socialinėse medijose, kuriose žmonės iškart ima rašyti apie būtinybę renovuoti pastatą, retoriškai klausia: “O ar tikrai reikia?“ Kaip Vilniaus licėjus praeiviams dėl savo išvaizdos kelia nuostabą (“Čia TAS Licėjus?“), taip ši mokykla švyti turiniu ir žmonėmis. O kai žmonės turi idėjų, atisranda ir nestandartiniai sprendimai – nuvažiavimas į reikiamą infrastruktūros objektą, dalinimasis resursais, mobilios kompiuterių klasės ir visa kita. Man belieka palinkėti, kad tokiu požiūriu užkrėstų visa Lietuva.

P.S. Čia asmeniniai vaikų pakabukai – atėjusieji pasikabina ant mokyklos kabliukų, sergantieji ar išėjusieji – kitur. Smulkmenos, kurios verčia jaustis bendruomenės dalimi.