Man teko daug kartų į klausimus atsakyti, kad “ne, aš nesumokėjau nė cento, kad mano knyga būtų išleista“, bet teko ir pasakyti, kad “lužtanti Knygų mugė tikrai neatneša aukso pilių autoriams ir – su retomis retomis išimtimis – jie neišgyvena iš knygų rašymo“.

Tad ačiū Rimantui Kmitai, kuris sugalvojo pagvildenti man seniai skaudamą temą ir pakviesti ja padiskutuoti į laidą “Literatūros akiračiai“, kurios įrašą galite rasti ČIA.

Pradėkime nuo skaičių. IQ žurnalas, kurį cituoja A. Tapinas, skelbė tokį vienos knygos kainos pjūvį:

• 47% atitenka knygynui
• 28% leidyklai
• 15% spausdinimo ir parengimo kaštai
• 10% autoriui

Mano patirtis – vaikščiojant po knygynus ir lyginant žinomų knygų kainas – sako, kad:

• knygynui atitenka netgi daugiau – 50+%, nes knyga yra daugiau nei dvigubai brangesnė;
• autoriui tenka netgi šiek tiek mažiau – apie 8%. Iš šios sumos, žinoma, taip pat išskaičiuojami mokesčiai.

Apie knygynų dalį net nekalbėsiu, nes tai irgi žaidimas – autorių procentas paprastai skaičiuojamas nuo leidyklos kainos, todėl nuo to, ką “užsideda“ knygynas, autorius nelaimi nė cento.

Ir tada antroji dalis – mūsų šalyje turime praktiškai du knygynų tinklus, kurie valdo beveik visą rinką. Abu jie turi ir savo leidyklas. Taigi šių knygynų išleistos knygos realiai jų įmonių grupei palieka apie 75-80% pajamų.

Tai, beje, rašau, pati būdama vienos iš šių leidyklų autorė, labai gerbdama ten dirbančius žmones ir suprasdama, kad ne jie diktuoja pagrindines madas. Tačiau matau nelygybę – kaip sakoma ir laidoje, praktiškai visi su knygų leidybos grandine susiję žmonės iš šio amato išgyvena, išskyrus pačius autorius.

Tad kas lieka autoriui? Jei knyga kainuoja 10 eurų, parduodamas vidutiniškas 1500 egzempliorių tiražas (pradedančiųjų autorių standartas, beje, mažesnis – 1000), tuomet autorius, pardavus visas knygas, uždirba 1500 eurų pagal IQ žurnalo duomenis ir 1200 eurų pagal realistiškesnį (bet vis dar neblogą) variantą. Per mėnesį, jei labai optimistiškai manysime, kad knyga rašoma tik metus, turime vos daugiau nei 100 eurų, ir… dar neatskaičiavom mokesčių.

Kaip rašė ir A. Tapinas, dabartinė sandara neleidžia didelės diferenciacijos tarp palyginus neblogą bei minimalų tiražą parduodančių autorių.

Pateiktas pavyzdys, beje, yra neblogas atvejis. Situacija sudetingesnė, nes:

• Dalis autorių sutinka būti leidžiami išvis be honoraro (nepasirašydami net procentinės sutarties), nemanydami, kad jų kūrinys yra pelningas ar kad rašytojas turi galvoti apie pinigus;
• Dalis autorių sutinka gauti išankstinį honorarą (t.y. kai leidykla nusiperka teises leisti kūrinį už konkrečią pinigų sumą) vietoj procentinio, tačiau – jei knyga populiari – praranda daug pinigų. Ypač – jei knyga yra perleidžiama ir kitiems tiražams sutartyje nėra numatyta papildomų sąlygų. Aišku, galima teigti, kad šiuo atveju leidykla prisiima dar didesnę atsakomybę, tačiau dažniausiai taip kūrinys leidžiamas tik jau gavus valstybės paramą, todėl leidykla nuostolio praktiškai negali patirti;
• Su leidyklomis pasirašytos sutartys neleidžia viešinti detalių, autoriai tarpusavyje nesidalina informacija, jau nekalbant apie bendrą kultūrą – juk “negražu“ ir “nemandagu“ klausti apie pinigus.

Tad ką daryti?

1. Visų pirma – jaustis vertiems, nebijoti ir derėtis. Bent iš principo pasikelti keliais procentais savo sąlygas, o jei pasirašote sutartį su  išankstiniu honoraru – būtinai nepamiršti pasižiūrėti, ar sutartyje yra sąlygos dėl pakartotinių leidimų.
2. Nebijoti kalbėtis su savo kolegomis rašytojais.
3. Pagalvoti apie savilaidą. Aš pati jos dar neišbandžiau, nes tai tikrai užima daug laiko, kurio šiuo metu neturiu, tačiau apie tokį variantą pagalvoti tikrai verta. Ilzė Butkutė toje pačioje laidoje teigia, kad už jos pirmą “knygelę“ jai siūlė varganus 2000 litų, sakydami, kad tai jau labai daug ir ji negali tikėtis daugiau. Tačiau “Atleisk savo šefą“ buvo tokia pelninga, kad jau pirmas tiražas atnešė 30 000 litų.
4. Suburti visus autorius ir kartu sutarti dėl sąlygų. Ši mintis man gimė ne taip neseniai ir puikiai suprantu, kad visi susitarti niekada negalės, visada atsiras autoriai, kurie sutiks leidyklos parankesnėmis sąlygomis. Tačiau tikiu, kad verta stengtis, ir kuo daugiau nebijosime šiomis temomis kalbėtis, tuo greičiau ten nukeliausim.