PISA rezultatai: ar stabiliai blogai yra gerai?

Straipsnis publikuotas 15min.lt, 2016-12-07.

Kas trejus metus vykdomo ir vieno žinomiausių švietimo tyrimo PISA rezultatų kaskart laukiama su dideliu nekantrumu ir baime. Nors skambios antraštės skelbė, kad „ritamės žemyn“, tačiau iš tiesų situacija yra stabili.

Skaitymo ir matematikos srityse Lietuva nuo 2012-ųjų nepakeitė pozicijos: esame 39-oje ir 36-oje vietose, ten pat, kaip ir prieš trejus metus. Be to, visi praleidžia pro akis šalių skaičių – nuo 2012-ųjų prie tyrimo prisijungė papildomos 5 šalys. Todėl nepakitusi vieta yra pozityvus stabilumas.

Gamtos mokslų – pagrindinio šiais metais – tyrimo rezultatai kiek niūresni – iš 30 vietos leidžiamės į 36–38. Tai, beje, prasčiausias Lietuvos pasirodymas nuo 2006-ųjų, kai pirmą kartą prisijungėme prie PISA tyrimo. Nepaisant visų STE(A)M mokslų skatinimo idėjų, kol kas rezultatų nematome.

pisa-rezultatai

Apskritai stovime daugiau mažiau ten pat. Galime džiaugtis nedidelėmis pergalėmis, kaip kad aukštesniųjų skaitymo gebėjimų pakilimas arba skirtumo tarp berniukų ir mergaičių mažėjimas, bet yra ir ne viena liūdinanti sritis – didelė kaimų ir miestų atskirtis, bazinių gebėjimų nepasiekiančių vaikų skaičius ir t. t.

Taip įvertinusi situaciją suvokiu, kiek nedaug reikalauju iš švietimo – džiaugiuosi tuo, kad atsižvelgiant į pastarųjų metų neveiksnumą, nesiritame žemyn. Viskas būtų gal ir neblogai, jei ne… Estija.

Sunku patikėti, kad mūsų kaimynė gamtos mokslų tyrime yra trečia pasaulyje! Virš jos – tik Singapūras ir Japonija. Šio tyrimo duomenimis Estijos bendrasis ugdymas yra geriausias Europoje ir todėl būtent Estijos pavadinimas šiomis dienomis skamba nuo CNN iki BBC.

Tiesa, skaitymo raštingumo ir matematikos srityse Estija šiek tiek žemiau – šeštoje ir devintoje vietose atitinkamai. Skaitymo gebėjimuose ją iš ES valstybių lenkia Suomija ir Airija, matematikoje – tik Šveicarija.

„The Atlantic“ šių metų birželį Estiją pavadino „naująja Suomija“ ir „pražiūrėta galingųjų švietimo šalių sąrašo nare“. Ir tai pasiekta ne su Šveicarijos ar Danijos švietimo biudžetu. Jų pagrindinė pamoka – jie ėmėsi ėmėsi ryžtingų sprendimų. Kai Lietuvoje ryžto juos priimti stoka pastaruosius metus bado akis.

Turime kaimų mokyklas, kurios „tik tik“ išsilaiko – leisgyvės, nuolat gąsdinamos savivaldybių, bet dar „pusbadžiu“ gyvena. Turime mokytojus, kurie „tik tik“ išgyvena – krūviai nesusidaro, bet laikosi.

Yra tekę būti vienos savivaldybės naujų mokslo metų šventėje, kurioje švietimo įstaigų vadovai paprastai sveikinami Rugsėjo 1-osios proga. Bet vietoje to jie buvo pusantros valandos gąsdinami, kad perka per brangų kurą, kad „jei atrodė, kad pinigų nėra, tai šiemet jų bus dar mažiau“.

Ne taip turėtų būti žiūrima į bene svarbiausias įstaigas Lietuvoje.

Ir pastaruosius ketverius metus jie visi taip ir buvo palikti – „tik tik“ gyventi. Viliantis, kad gal patys „numirs“, o gal „išgyvens“.

Turime kaimų mokyklas, kurios „tik tik“ išsilaiko – leisgyvės, nuolat gąsdinamos savivaldybių, bet dar „pusbadžiu“ gyvena. Turime mokytojus, kurie „tik tik“ išgyvena – krūviai nesusidaro, bet laikosi.

Tuo pat metu mūsų kaimynai priėmė reikiamus sprendimus. Jie drastiškai pakėlė mokytojų atlyginimus iki 1 170 eurų vidurkio ir jau prieš trejus metus įvedė etatinį darbo apmokėjimą. Pats mažiausias atlyginimas, kurį gali uždirbti mokytojas Estijoje, – 950 eurų. Beje, čia Estijos Vyriausybės siekiai dar nesibaigia ir didėjimas numatomas iki pat 2019-ųjų.

Savaime atlyginimai dar nieko nesprendžia. Kai feisbuku susisiekiau su Estijos Švietimo ir tyrimų ministerijos Komunikacijos departamento vadovu Argo Kerbu, jis iškart atrašė, kad Estijoje „pati svarbiausia investicija, be abejonės, yra visapusiška švietimo sistema“. Jis pabrėžė, kad bene svarbiausias yra lygybės principas. Dėl to valstybė prioritetizuoja regionų mokyklas, kurios paprastai yra geriau aprūpintos nei miestų mokyklos. Nemažesnis dėmesys skiriamas specialiųjų poreikių vaikams – nuo ypač gabių, iki turinčių mokymosi sutrikimų. Egzistuoja stiprūs pagalbos centrai savivaldybėse.

Nepaisant krizės, finansavimas švietimo sistemai tarp 2005–2012-ųjų metų vienam vaikui išaugo apie 30 proc. Vidutinis mokytojų atlyginimas per pastaruosius 5 metus – apie 40 proc. „Mokytojų atlyginimai, pagalbos tinklas ir profesionalus mokytojų paruošimas yra dabartinės Vyriausybės prioritetas“, – teigia Argo.

Mokyklos ir mokytojai turi didelę autonomiją, o jų vadovams organizuojami nemokami, valstybės užsakyti kvalifikacijos kėlimo kursai, egzistuoja naujų vadovų mentoriavimo sistema. Jie aiškiai nusprendė, kad bent jau gimnazijų lygmenyje privalo stambinti mokyklas ir palikti tik po vieną stiprią gimnaziją visame regione.

Estai priėmė reikiamus sprendimus. Jie drastiškai pakėlė mokytojų atlyginimus iki 1 170 eurų vidurkio ir jau prieš trejus metus įvedė etatinį darbo apmokėjimą. Pats mažiausias atlyginimas, kurį gali uždirbti mokytojas Estijoje, – 950 eurų.

Sąrašą galima tęsti, bet visus šiuos punktus vienija viena – ryžtingi sprendimai, kurių būtina imtis ir mums. Arba reikia nuspręsti, kad viena ar kita kaimo mokykla, deja, netenkina valstybės poreikių ir ją reikia uždaryti, jos lėšas skiriant šalia esančiai. Arba priimti sprendimą, kad ji valstybei reikalinga, todėl finansavimas jai didės. Tiek, kad ten būtų galima nuolatos mąstyti ne apie išgyvenimą, o apie švietimo kokybės užtikrinimą.

Arba reikia nuspręsti, kad valstybėje per daug pedagogų, todėl dalį jų atleidžiame ir keliame likusiųjų atlyginimus. Arba paliekame esamą skaičių ir reikšmingai pakeliame mokytojų atlyginimams skirtą biudžetą, užtikrindami, kad mažiausias mokytojo atlyginimas nepriklausomai nuo krūvio yra, sakykime, 700 eurų. Dabar, tuo tarpu, yra uždirbančių ir 380 eurų, ir mažiau.

Atitinkamai privaloma priimti sprendimą ir dėl mokytojų paruošimo – arba teigiame, kad specializuoti pedagogų paruošimo universitetai mums reikalingi ir skiriame visas įmanomas lėšas ir žmogiškuosius resursus, kad šie universitetai prilygtų Šiaurės šalių universitetams. Arba atiduodame pedagogų paruošimą pagal stojamuosiuos balus geriausiems Lietuvoms universitetams ir stipriname jų pedagogų paruošimo kompetencijas.

Privalome priimti sprendimą ir mokyklų autonomijų klausimu. Arba judame Estijos ir Suomijos keliu ir suteikiame vadovams daugiau autonomijos, lygiagrečiai stiprindami jų lyderiavimo gebėjimus. Arba liekame prie didesnio mokyklų reguliavimo, tačiau sukuriame sistemą, kurioje savivaldybėse būtų reikšmingai sustiprintas gebėjimas administruoti ir padėti mokykloms.

Kiekvienu iš šių ir kitais klausimais yra daugiau nei du sprendimo keliai. Jų daugiau. Bet svarbiausia priimti ryžtingą sprendimą kiekvienu iš švietimui svarbių klausimų ir įgyvendinti jį iki galo.

Pabrėšiu, aukšti PISA rezultatai patys savaime neturi būti siekiamybė. Ne veltui prieš dvejus metus visa armija profesorių išsiuntė atvirą laišką vienam iš EBPO studijų vadovų apie žalojančius PISA rezultatus – dėl standartinių testų iškėlimo ir nesulyginamų šalių lyginimo.

Bet dėl to mes ir nesižvalgome į Singapūrą ar Japoniją. Žvalgomės į kaimynus, kurie žygiuoja kur kas toliau priekyje ir nesitenkina net ir dabartine gera padėtimi. Nepaisant tokių gerų rezultatų, Argo Kerbas man atrašo: „Būtina suvokti, kad tam, jog neatsiliktume nuo nuolatos besikeičiančio pasaulio, politikai, mokyklos ir mokytojai turi tobulėti dar greičiau“.

Jei kaimynai tobulės dar greičiau, kur netrukus atsidursime mes?..

Reklama

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s