Ar iš meno galima gyventi?

Tekstas publikuotas Bernardinai.lt, 2016-ųjų lapkričio 23 d. Nuotraukoje – Mario Mauroner šiuolaikinis menas, Viena 2015.

Vieną dieną savo pašto dėžutėje radau laišką. „Sveiki, esu Nijolė. Turiu seną svajonę parašyti vaikams knygą. Šiuo metu man siūlomas gerai mokamas darbas, bet jį priėmusi neturėsiu laiko rašyti. Sakykite, ar iš knygų rašymo galima išgyventi?“

Barbenau į savo klaviatūrą ir mąsčiau. Daužyti svetimas svajones nėra malonu. Ypač, jei būtent ji parašytų kitą Harį Poterį.

Bet realybė yra tokia. Nebent esi Kristina Sabaliauskaitė (o gal net jei esi ji, bet tik ji pasakys), iš rašymo Lietuvoje neišgyvensi. Gali būti net atvirkščiai. Kai išleidau savo pirmąją knygą, ne kartą girdėjau klausimą: „Kiek tau tai kainavo?“ Nekainavo, o pati šiek tiek užsidirbau, bet tik su laiku supratau, kaip man pasisekė.

Tuo metu finansai man nuoširdžiai nerūpėjo ir džiaugiausi vien rankose laikoma knyga, tačiau susiformavo pirmas įprotis – kūrybinė veikla irgi yra darbas, už jį turi gauti atlyginimą. Toli gražu ne visi šį įprotį turi ir net ne visi šia mintimi tiki.

Ir tai nėra vien rašytojų įsitikinimai. Pažįstu jaunų dizainerių, grafikų, režisierių, rašytojų, skulptorių… Ir iš visų jų esu girdėjusi frazę: „Iš meno išgyventi neįmanoma.“ Frazė globali.

„The Guardian“ 2015-aisiais publikavo kelių šalių atliktus tyrimus. Kanada, Suomija, Švedija, Australija, Pietų Korėja tėra tik kelios šalys, susiduriančios su menininkų atlyginimų problema. Didžiosios Britanijos duomenimis, jų menininkai gauna vos 37% vidutinio šalies atlyginimo. JAV duomenimis, 71% vizualiųjų menų atstovų negavo nė cento už savo parodas galerijose. Pažįstama?

Tas pats laikraštis rašė, kad net ir Didžiojoje Britanijoje „menininkai dažniausiai neprašo užmokesčio, nes nesitiki jo gauti“. Užburtas ratas – normalu menininkui nemokėti, todėl jam nesiūloma. Jis niekada negavo užmokesčio, todėl nedrįsta prašyti.

Vienas didžiausių Didžios Britanijos prekybos tinklų „Sainsbury‘s“ buvo papuolęs į keblią padėtį, kai paskelbė, kad ieško savanorio menininko dizainerio, kuris nemokamai perdarytų parduotuvės valgyklą. Už „viešumą“ ir galimybę įsirašyti tai į gyvenimo aprašymą. Socialinėse medijose šis skelbimas susilaukė milžiniško pasipiktinimo, privertusio prekybos tinklą viešai atsiprašyti.

Su nemokėjimo nuostata gali kovoti visuomenė, tačiau visuomenė ne visada girdi. Ir išgirs tik tada, kai ją įsisąmonins ir kaip problemą suvoks patys menininkai.

Įsisąmoninus iškyla antra problema. Menininkai nežino, kaip vertinti savo darbą.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga savo puslapyje nurodo minimalų atlyginimą, už kurį nerekomenduojama versti tekstų. Skaičius, tiesa, nekeistas nuo lito laikų, tačiau tai pradžia. Tiesa, vertėjo darbas ne toks abstraktus, gal ne visi vertėją išvis įvardintų kaip menininką, nors jo darbe ir reikia be galo daug kūrybos.

Ar panašios rekomendacijos teikiamos rašytojams? Muzikantams? Dailininkams? Bent man girdėti neteko.

Pati dar nė karto negirdėjau konkretaus pasiūlymo už vieną ar kitą darbą, visada pirmoji turiu pasakyti, „kiek“. O pasakyti sunku, pasitarti su kuo nelabai yra. Savo darbą nuvertini, o jei užsakovas yra kita kultūros įstaiga, jų nuskriausti taip pat nenori. Tad dažnai paprašai per mažai.

Dabar sklando gandai atleisti menininkus nuo mokesčių, tačiau tai nėra sprendimas. Kai mokesčiai protingi, juos mokėti ir prisidėti prie savo šalies mokyklų, senjorų yra būtina piliečio pareiga. Ji skatina menininko orumą, leidžia jaustis lygiateisiška visuomenės dalimi.

Daug svarbiau yra gauti darbą atitinkantį atlyginimą. Ir jei menininkas nežino, kokio atlygio prašyti, bene geriausias kelias yra kalbėtis apie tai su kolegomis.

Kai leidau pirmąją knygą, man vėl pasisekė – šalia buvo norinčiųjų padėti. Viena rašytoja pamokė: „Kai leidau pirmąją, sutartį pasirašiau neskaitydama, džiūgaudama, kad leidžia. Knygą perleido kelis kartus, o aš nė cento negavau.“ Tada pirmą kartą raitojausi rankas ir perrašinėjau sutartį. Neklydau, knyga tikrai buvo perleista porą kartų, ir štai vienas toks patarimas man pridėjo kelis papildomus šimtus.

Vėliau pati ėmiau dalinti patarimus. Ne vienam rašytojui sakiau, kad asociacija LATGA nemokamai – nebūnant nariu – moka autoriams už tai, kad jų knygas skaito bibliotekose. Tereikia užpildyti trumpą formą internete ir… viskas. Keista, bet daugybė jų to nežino.

Dar labiau stebina tai, kad, net sužinoję ir paskatinti užsiregistruoti, ypač vyresnės kartos autoriai sutrinka. Sakytum, jaučia apgaulę. „Ar tikrai nereikia būti nariu?“ „Ar tikrai tiesiog… duoda?“ „Ai, turbūt vis tiek niekas mano knygų neskaito…“

Sakytum, pati mintis, kad už jų kūrybą kas nors gali mokėti, juos išgąsdina.

Pagaliau, net pradėjus kalbėtis ir prašyti užmokesčio, problemos nesibaigia. Viena yra prašyti užmokesčio už knygą ar dainą, tačiau kur kas sunkiau paprašyti pinigų už… „darbelį“. „Neilgą tekstuką“, „kelias nuotraukas“, „trumpą pranešimą“, „nedidelį piešinį“, „vieną dainą“, „Feisbuko įrašą“ ar net „vos trijų puslapių straipsnį“.

Tokie prašymai nesibaigia, ir jie psichologiškai „sunkiausi“. Nes „darbelis“ atrodo per mažas paprašyti pinigų, o atsisakyti „negražu“, norisi padėti. Tačiau kažkuriuo metu apskaičiavau, kad sudėjusi visus „darbelius“ dirbu dvi ar daugiau darbo dienų per savaitę. Ir ėmiau atsisakyti, nors skrandyje vis dar rangosi kirmėlės rašant: „Labai atsiprašau, tačiau negaliu sau leisti nemokamai…“

Man gėda ir #nesmagu. Jaučiuosi nuvylusi žmones. Materialistė.

Esu girdėjusi, kad Švedijos menininkų sąjunga išleido nuostatus, draudžiančius menininkams nemokamai dirbti. Nes taip vienas menininkas pakenkia visiems kitiems. Ir šitas pasakymas man labai padėjo. Taip pamažu išmokau kelias pamokas:

Pirma, atlygio prašote ne tik dėl savęs. Atlygio prašote dėl visų kitų menininkų.

Antra, be pačių menininkų pokytis neįvyks. Jūs patys turite paprašyti. Ir greičiausiai nustebsite, nes nemaža dalis žmonių sumokės. Jūs patys turite kalbėtis su savo kolegomis. Niekas kitas už jus nesikalbės.

Trečia – net jei esate jaunas menininkas, pradedantis savo karjerą, jūs vis tiek dirbate. Viliojimas „viešumu“ beveik niekada nėra to vertas. Jei tave kviečia, tu jau pakankamai „viešas“ ten atsirasti. O bent jau simbolinio atlygio paprašyti visada verta.

Šios nuostatos – ne tas pat, kaip nesavanoriauti ir neprisidėti savo nemokamomis veiklomis prie tau rūpinčių projektų. Tiesiog tu pats renkiesi, kokioms veikloms nori skirti savo laiką. „Po darbo“.

Todėl lyg užsikirtusi plokštelė pastaruoju metu kartoju, kad vertybiškai nesutinku su nemokamu darbu. Tam tikrais atvejais – bent simbolišku apmokėjimu. Tačiau noriu, kad menininkams mokėtų, ir todėl žinau, kad turiu pradėti nuo savęs.

Tada kam nors po to irgi bus lengviau. O vieną dieną gal net girdėsiu, kad „iš meno galima gyventi“.

Advertisements

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s