„Norėtųsi, kad Lietuvoje viešasis sektorius labiau bendrautų su gyventojais ir įsiklausytų į jų nuomonę“, – taip „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir „Žinių radijo“ laidoje „Skaidrumo linija“ sakė Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė Unė Kaunaitė. Ji tarp valstybės tarnautojų pasigenda lyderių, kurie ne tik išmano savo sritį, bet ir geba motyvuoti kolegas.

Interviu – Žinių radijo laidoje „Skaidrumo linija“, tekstas spausdintas LietuvosŽinios.lt ir “Transparency International“.

– Vidaus reikalų ministerijos atliktame tyrime, prie kurio dirbote, bandyta išsiaiškinti, kodėl gyventojai nepasitiki Lietuvos viešuoju sektoriumi. Kokias pagrindines priežastis suradote?

– Pagrindinis tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kaip būtų galima padidinti valstybės tarnybos konkurencingumą. Kitaip tariant, kaip į valstybės tarnybą pritraukti labiausiai kvalifikutus žmones ir daugiau pačių geriausių. Be abejo, atsižvelgėme į pasitikėjimą Lietuvos viešuoju sektoriumi, nes tai viena priežasčių, kodėl žmonės nenori dirbti viešajame sektoriuje. Kaip rodo duomenys, maždaug 53 proc. žmonių išreiškia pasitikėjimą valstybės institucijomis, taigi, apie pusė gvyentojų. Tai tikrai ne patys geriausi rezultatai.

Tyrimo metu išskyrėme, kad vis dėlto žiniasklaida yra viena to priežasčių, nes ji, deja, mieliau pasigauna skandalingus ir neigiamus pavyzdžius. Institucijos skundėsi, kad kartais žiniasklaida nenori transliuoti teigiamos žinutės, nebent tai būtų perkama naujiena. Kita priežastis, manau, yra priėmimo į tarnybą sistema. Žmonės pasakodavo atvejus, kai asmenys į valstybės darbą priimami pagal pažintis, ypač regionuose. Tai, be abejo, suformuoja neigiamą nuomonę. Žmonės galvoja, kad pakliūti į valstybės tarnybą neįmanoma, jei neturi pažinčių, ir dėl to nepasitiki visu aparatu.

– Ką jūs laikote prestižu?

– Jį galima skirtingai pamatuoti – tai sudėtinga. Bet mums buvo aktualu, kiek žmonių renkasi valstybės tarnybą. Skaičiai tokie, kad į vieną konkursą, į vieną darbo vietą, ateina maždaug 5 žmonės, tai tikrai per mažai. 2008-ųjų metų tyrimas rodo, kad tik 6 proc. tėvų norėtų, kad jų vaikai rinktųsi valstybės tarnybą. Jei neklystu, 3 proc. tėvų norėtų, kad jų vaikas būtų santechnikas. Be abejo, visi darbai yra geri ir naudingi, bet valstybės tarnyba yra ta vieta, kurioje galima formuoti šalies ateitį ir kuri lemia šalies gerovę. Norėtųsi, kad didžioji dalis tėvų norėtų, kad jų vaikas dirbtų valstybės tarnyboje. Paga tokius duomenis galima spręsti, kiek prestižinė valstybės tarnyba yra šiuo metu.

– Kodėl jums, jaunai, gyvenančiai Lietuvoje, svarbu, kad šalies viešasis sektorius keltų savo prestižą?

– Bent jau teoriškai tai turėtų būti vienodai svarbu tiek man, tiek bet kuriam kitam Lietuvos gyventojui, nes nuo to, kokie žmonės čia dirbs, priklauso, kokia bus Lietuvos gerovė. Dažnai sakoma, kad valstybė nedaro to ar ano. Paprasčiausias atsakymas: „Kodėl tu neini ir nepabandai to pakeisti?“. Jeigu visi kalbės, kad niekas nevyksta, bet patys nebandys keisti tos situacijos, niekas ir nesikeis. Aš manau, svarbu, kad į valstybės aparatą ateitų kuo daugiau tikrai kompetentingų žmonių ir mes matytume, jog valstybės aparatas įsiklauso į žmonių poreikius ir valstybė veikia geriau, o gyvenimo kokybė gerėja.

– Analizavote ir kitų valstybių, kurių viešojo sektoriaus įvaizdis yra geresnis negu Lietuvos, patirtį. Kuo ji skiriasi?

– Labai sudėtinga palyginti, nes vertinant kiekvienu aspektu galima rasti skirtumų. Jeigu kalbėtume apie prestižą, tai, pirmiausia, prisimenu Didžiosios Britanijos pavyzdį, kur studijavau. Jie turi programą Civil Service Fast Stream, skirtą jaunimui, paskutinio bakalauro kurso studentams. Ta programa labai populiari, t.y. maždaug 30 žmonių į vieną vietą. Per metus joje paraiškas teikia daugiau negu 21 tūkst. jaunų žmonių. Tarp mano pažįstamų britų studentų taip pat buvo bandžiusių teikti paraiškas. Šis procesas užtrunka vienerius metus. Tikrai galima matyti, koks didelis skirtumas nuo Lietuvos jaunimo, kuris retai žino apie valstybės tarnybą ir retai supranta, kas ten daroma. Didžiojoje Britanijoje, kurios viešasis sektorius nėra minimas tarp pačių geriausių pavyzdžių, kuriais reikėtų sekti, jo prestižas tarp jaunimo yra tikrai daug didesnis.

Jungtinės Karalystės viešasis sektorius jaunam žmogui iš karto siūlo labai didelį atlyginimą ir saugią darbo vietą. Tai ir Lietuvoje vilioja į darbą, tačiau norėtųsi tai keisti. Turbūt ir pats aparatas yra veiksmingesnis negu Lietuvoje. Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, norėtųsi lygiuotis į Skandinavijos šalis, kurių viešojo sektoriaus efektyvumo rodikliai yra kur kas aukštesni. Taip pat, pavyzdžiui, Singapūras yra išskiriamas kaip turintis mažą, pigią, bet labai gerai veikiančią valdžią, nes jų aparatas yra kur kas mažesnis ir dėl to, tikriausiai, yra kur kas lengviau koordinuoti veiksmus. Olandija ir Danija taip pat nedidelės valstybės, kurių viešasis sektorius labai gerai veikia, pabrėžia tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Olandai netgi turi už skirtingų institucijų veiklų suvienodinimą ir koordinavimą atsakingą departamentą, kuris leidžia išvengti tam tikrų veiklų dubliavimosi, tarpinstitucinio veiklų skatinimo.

– Kokios pagrindinės Jūsų tyrimo išvados? Lietuvos viešasis sektorius nuo kitų valstybių viešųjų sektorių skiriasi dydžiu, atlyginimu, taip pat tarpinstituciniu bendravimu ir bendradarbiavimiu. Kuo dar jis skiriasi ir kur jam reikėtų pasitempti?

– Vienas iš tų gerųjų pavyzdžių yra Estija, mums labai artima kultūriškai ir istoriškai šalis, kurios rodikliai yra kur kas geresni už Lietuvos rodiklius tuose pačiuose korupcijos ir kituose indeksuose. Estija labai koncentruojasi į vadovų lygmenį. Deja, Lietuvos atrankos sistema, kuomet ieškoma vadovų, vis dar dažnai pabrėžia specifinius reikalavimus, kurie yra reikalingi vyresniesiems specialistams, ir tai akcentuojama labiau negu vadovavimo kompetencijos. Kitos šalys labai pabrėžia, kad vadovai pirmiausia turi būti lyderiai, kurie sugeba burti komandas, motyvuoti savo darbuotojus. Ne taip svarbu, kad jie patys būtų labai stiprūs specialistai. Be abejo, jie turi išmanyti tą sritį, bet svarbiausia, kad jie gebėtų motyvuoti kitus ir judėti užsibrėžto tikslo link. Vienas iš mūsų pasiūlymų buvo būtent vadovų atrankos proceso keitimas. Kitas su atranka susijęs mūsų pasiūlymas buvo atsisakyti specialiųjų reikalavimų ir juos keisti siūlymais. Vienas iš komiškų pavyzdžių buvo šią vasarą skelbtas konkursas „Avių, kailinių žvėrelių, bičių ir kitų gyvūnų rūšių skyriaus“ vedėjo pareigoms užimti: reikėjo turėti biomedicinos mokslų studijų srities gyvulininkystės technologijos krypties išsilavinimą bei trejų metų zootechniko darbo stažą. Kitaip tariant, apribojame žmones, kurie gali ateiti į tą poziciją galbūt iki trijų žmonių visoje Lietuvoje, vietoje to, kad atvertume galimybę ateiti bet kurio išsilavinimo žmogui ir įvertintume jo kompetenciją – taip daro visos didžiosios privačios įmonės, kuomet labiau vertinamas žmogaus sugebėjimas prisitaikyti. Paminėčiau ir švietimą: per pilietinio ugdymo pamokas labai svarbu kalbėti apie valstybės tarnybą ir aptarti, kokia yra valstybės tarnautojo paskirtis valstybei.

– Kaip į Jūsų pasiūlymus reagavo Vidaus reikalų ministerija? Kaip juos vertino?

– Iš tiesų vertino tikrai teigiamai ir žadėjo, jog darys viską, kad galėtų bent didžiąją dalį pasiūlymų įgyvendinti.

– Kaip siūlytumėte vertinti viešojo sektoriaus Lietuvoje paslaugų kokybę? Nuo jų taip pat priklauso tiek pasitikėjimas, tiek prestižas, tiek tai, ką žmonės mano apie viešąjį sektorių – nori ar nenori jame dirbti.

– Taip, tai iš tiesų gera pastaba. Pavyzdžiui, Singapūras yra viena iš tų šalių, kuri labai koncentruojasi į viešųjų paslaugų kokybę, pabrėždama tai, kad vis dėlto pagrindinis šalies vaidmuo yra teikti kokybiškas viešąsias paslaugas. Lietuvoje tik mažiau negu pusė įstaigų šiuo metu atlieka vartotojų apklausas. Manau, kad pirmasis dalykas, kurį reikėtų daryti, tai jog visos įstaigos, kurios tiesiogiai bendradarbiauja ir aptarnauja klientus, turėtų vykdyti klientų apklausas, tokiu būdu parodydamos, kad atsižvelgiama į vartotoją. Kitas dalykas – didesnė informacijos sklaida. Šiuo metu labai retas gyventojas žino, ką veikia šalia jo esančios institucijos. Kai dirbau ministerijoje, kartais netgi būdavo gaila valstybės tarnautojų, su kuriais bendrauju, nes bendrasis požiūris į juos šalyje yra gana neigiamas. Tačiau tikrai dažnai sutinki labai kompetentingus žmones, kurie atlieka tikrai svarbų darbą, bet, deja, nėra pakankamai vertinami visuomenėje, nes yra kitų pavyzdžių, kurie atsveria jų darbą. Tad, žinoma, tikrai yra kur tobulėti.