Lukiškių aikštės projekto pinklės

(c) Arturasz PhotographyPavadinkime tai viešu laišku Vilniaus merui R. Šimašiui.

Diskusijos apie Lukiškių aikštę vėl iškilo į paviršių, prieš ketverius metus konkursą laimėjęs projektas „Ramybė“ nugulė ant naujojo mero stalo (apie Lukiškių aikštės projektų istoriją rašiau jau prieš dvejus metus). Nuo 1995 metų keliamo klausimo išsprendimas yra misija-neįmanoma, todėl jei R. Šimašius taps pagaliau aikštę sutvarkiusiu meru, bus įrašytas į auksinę miesto istoriją.

Tačiau puolant stačia galva galima daugiau pakenkti nei padėti. Architekto R. Paleko idėja ne veltui tiek laiko gulėjo stalčiuje – ji buvo ne tik per brangi, bet ir netenkino vilniečių.

Panašu, kad projektas įsisuko į uždarą ratą. Visų pirma trūksta aiškios atsakomybės, primenančios Gedimino kalno tvarkymo istoriją. Aikštės konkursą skelbė Aplinkos ministerija, darbo grupė sudaryta Vyriausybėje, o projektą įgyvendins Savivaldybė, jei Vyriausybė skirs lėšų.

Bet gilesnės problemos slypi pačiame projekte. Pirmasis Lukiškių aikštės konkursas įvyko dar 1995 metais. Nuo to karto įvyko dar keturi konkursai, ir tik 2011 metais jis pirmą kartą buvo sėkmingas: konkursas įvyko, nors niekas nesiėmė jo įgyvendinimo. Tačiau nei per vieną iš konkursų nebuvo įsigilinama, ko nori patys miesto gyventojai.

Praėjusį pirmadienį Lukiškių aikštėje vyko viešos diskusijos, kurių metų gyventojams buvo siūloma išreikšti lūkesčius ir suprojektuoti savo aikštę. Dirbtuvių dalyviai pirmiausia kalbėjo apie pievą, kaip didžiausią Lukiškių aikštės privalumą, kurį būtina išsaugoti. Grindinio nebuvimas, seni medžiai bei erdvė veiklai buvo pabrėžiami kaip aikštės elementai, kurių vilniečiai nenori prarasti.

Lukiškių aikštės dirbtuvėsSmagu, kad į šias dirbtuves atėjo ir R. Palekas – aktyviai rodė savo susidomėjimą visuomenės poreikiais, diskutavo su vilniečiais ir įsitraukė į kūrybos procesus. Kitą dieną merui ant stalo pateikė kiek pakoreguotą projektą, tačiau šis praktiškai nesiskiria nuo pirmojo. Ir toliau siūloma įrengti liepų žiedo parką su žaliomis salelėmis, o centre įkurti grįstą reprezentacinę aikštę, skirtą valstybiniams renginiams, kurioje tilptų iki 10 tūkstančių žiūrovų.

Bandoma pabrėžti, kad tai pakoreguotas, pigesnis projektas, kad parkas bus didesnis už aikštę, atsiras žalios salelės, bent kol kas liks plazdenti vėliava. Dėl vėliavos pritariu – ji atrodo puikiai, o skulptūrai, kaip rodo konkursai, dar nepriaugom. Bet tai nekeičia esmės – Vilniuje atsiras dar viena nejauki, akmenimis grįsta aikštė, kurioje niekas nenori būti. Liepų alėja – turbūt vėl už kosmines sumas – taip pat netrauks miestiečių.

Projektas papuolė į biurokratines pinkles. Net jei R. Palekas ir pritaria vilniečių siūlymams, savo projekto keisti jis nebegali – net minimalūs pakeitimai iškart sukelia audrą tarp kitų konkurso dalyvių. Jau ir dabartiniai pasiūlymai, kurie iš esmės vis tiek neatitinka vilniečių lūkesčių, susilaukė antrosios vietos laimėtojo G. Čaikausko kritikos, nes kyla klausimas, ar tai vis dar tas pats pasiūlymas.

Antroji problema – ginant konkursą laimėjusį projektą yra teigiama, kad Vyriausybei yra aktualu sostinėje turėti reprezentacinę vietą, kur būtų galima padėti gėles kovojusiems už laisvę. Tačiau 2000 metais paskelbtą konkursą prezidentas Valdas Adamkus vetavo motyvuodamas tuo, kad aikštė – miesto, o ne valstybės klausimas. Tai reiškia, kad pasikeitė Lukiškių aikštės statusas, todėl pradėta kalbėti ne apie valstybinio rango aikštę, o tiesiog apie skverą.

Be to, nėra keliamas klausimas, kas yra reprezentacinė vieta. Valstybiniai koncertai, kalbos ir vainikai? O gal gyva aikštė, kurioje nuolat lankosi miestiečiai, užsieniečiams Vilnių pristato kur kas geriau? Galbūt miesto centre augantys ir lietuvių tradicijas puoselėjantys rugiai yra tikriau nei pirktinės gėlės?

Kai pirmą kartą aplankiau Londoną, iš jo išsivežiau Hyde Parko vaizdą, kuriame buvo sunku rasti laisvą plotelį atsisėsti. Ten virė gyvybė ir tokio parko norėjosi Vilniuje. Akmeninių erdvių Vilniaus mieste yra – V. Kudirkos aikštė, Nepriklausomybės aikštė. Ko nėra, tai aikštės, kuri priklausytų miestiečiams.

Lukiskiu aikstes dirbtuvesŠiuo metu Lietuvoje ir taip neegzistuoja stipri pilietinė visuomenė. O jei ir dalyvaujame, tai ne ten, kur norime, o ten, kur mums leidžia. Pasitelksiu „ko-urbanisto“ C. B. Camprubi žodžius: „Dalyvavimas nereiškia nuomonės turėjimo; jis reiškia valdžios perleidimą.“ Butaforinė demokratija, kuri neįtraukia žmonių pasirinkimų arba nuoširdžiai su jais nediskutuoja, sukuria nusivylimo ir nepasitikėjimo jausmą ateities procesams. Visuomenei, kuri ką tik išžengė iš sovietinio rėžimo, netiki ir nepasitiki valdžios galimybe įsiklausyti, reikia įrodyti, kad tai įmanoma.

Aikštės kartu formuoja ir žmonių psichologiją. Ne veltui architektūra nuo seno buvo pasitelkiama kaip priemonė suvaldyti, prispausti arba suburti minias. Lukiškių aikštė šiuo metu tai ir daro – joje miestiečiai gali burtis, susitikti pokalbiui. To nepadarysi supamas medžių, pokalbiui reikia erdvės. Kaip miestiečių sąmonę keičia vien septintus metus iš eilės rengiamas burbuliatorius, kuriame susirenka nuo mažiausių iki didžiausių ir bendrauja nepažįstami žmonės?

Dėl to vilniečiai ir nori daug žalumos, kurioje galėtų ateiti pietauti ir rengti piknikus. Problemos nekelia ir dabartiniai medžiai, kuriuos reikėtų aptvarkyti ir galbūt pasodinti gėlių krūmus, kurie šiek tiek uždengtų aikštę nuo gatvių ir nekainuotų milijono. Bet palikti pievą, kaip esminį aikštės elementą.

Pagaliau būtų idealu, jei miesto valdžia pamėgintų atsiriboti nuo aikštės, kaip buvusio KGB pastato ir Lenino paminklo, tęsinio. Gal reikėtų apsvarstyti galimybę aikštę sujungti su Baltojo tilto pieva, upe ir Nacionaline galerija, paverčiant vakarinę Gedimino prospekto dalį žaliąja vilniečių zona?

Po tokios gausybės jau paskelbtų konkursų skelbti dar vieną būtų rizikinga – būtų pasipiktinusių ir nusivylusių balsų, konkursas vėl pareikalautų lėšų ir laiko. Tačiau pritarti projektui vien dėl noro kuo greičiau imtis darbų yra dar blogiau.

Tikiu, kad R. Šimašius tikrai nori įsiklausyti į miestiečius ir leisti jiems kartu kurti Vilnių, todėl viliuosi, kad jis eilinį kartą pademonstruos savo politinę valią ir nuspręs surengti dar vieną – kokybišką ir į miestiečius atsižvelgiantį – konkursą. Tereikia tiesiog su šeima ateiti į Burbuliatoriaus šventę, kad suprastum, ko nori vilniečiai.

Advertisements

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s