Vienu metu net galvojau – įdėsiu šitą nuotrauką ir to užteks. Nes ji pasako daugiau už žodžius.

Bet tebūnie.

Mano didysis noras kalbėti sukilo po miesto antropologės Jekaterinos Lavrinec ir architekto Juliaus Narkūno straipsnio. Aš labai pasistengsiu jų nekartoti, bet jie detaliai išnagrinėjo šį projektą, tad jei ši tema jums įdomi – būtinai perskaitykite ir jų straipsnį.

Tada dar pasiskaitinėjau, supratau, kaip sudėtinga surasti visą informaciją (nebūtų gi valstybinis konkursas) ir užsiplieskiau, kad tai miesto aikštė, apie kurią REIKIA diskutuoti su jos būsimais naudotojais.

O dabar – paprasto piliečio (vilniečio) žodis.

Į Lukiškių aikštės rekonstrukciją reaguoju kaip tikra lietuvė – džiaugsiuosi, jei valdžia kažko visiškai nesugadins. Jei tik truputį – vadinasi, viskas, kaip turi būti. Tad ir į Lukiškių aikštės brėžinius iki anksčiau minėtojo straipsnio žiūrėjau palyginus pro pirštus. Atsiras laisvės simbolis – tegu, juk negaila, papildoma skulptūra nežeidžia. Šiek tiek sumažės aikštės plotas, padaugės medžių – na, tebūnie, po medžiais šiaip jau suoliukai būna tušti, bet jei architektams atrodo, kad tai atspindi gilią aikštės sąsają su aplinka ir filosofines idėjas – tebūnie, užteks mums ir mažesnės vietos. Aikštė bus išgrįsta akmenimis. Pala pala, ką?!

Aha, būtent. Tai dabar jau nuo pradžių.

(Jei apie projektą jau daug žinote, galite drąsiai šokti į kitą dalį, tiesiog sudėjau viską, ką radau, kad nors kartą būtų vienoje vietoje. O jei jau visai per daug – skaitykit paskutinę dalį)

Lukiškių aikštės projekto istorija

Kadangi prasidėjus projektui man pačiai tebuvo ketveri (tais metais dar nebuvau taip susižavėjusi politika ir miesto plėtros projektais, susidomėjimas apsiribodavo kiemo įtakos sferomis), tai cituosiu kitus. Pirmasis aikštės konkursas įvyko dar 1995 metais. Nuo to karto įvyko dar keturi konkursai, ir tik 2011 metais jis pirmą kartą buvo sėkmingas. Sėkmingas šiuo atveju reiškia, kad jis įvyko.

2011 metais skulptorius Jonas Jegėla ir architektas Algis Vyšniūnas taip pasakoja:

Lukiškių aikštė biurokratų „tvarkoma“ apie 15 metų, o jokių rezultatų nėra. Visa bėda ta, kad mes tiesiog nežinome, ko norime ir ką turime daryti. <…> 1995 metais buvo konkursas, skirtas aikštės paskirčiai suformuoti. Klausimai buvo formuluojami taip: ar užstatymas, ar rekreacija-skveras, ar memorialas-paminklas?

Antrasis turas faktiškai neįvyko, o 2000 metais paskelbtą konkursą vetavo prezidentas Valdas Adamkus, motyvuodamas tuo, kad aikštė – miesto, o ne valstybės klausimas. Tai reiškia, kad pasikeitė Lukiškių aikštės statusas, todėl pradėta kalbėti ne apie valstybinio rango aikštę, o tiesiog apie skverą.

Atitinkamai buvo ir formuluojama užduotis konkursui, kuris paskelbtas 2008 metais. Nors konkurso sąlygose deklaruojamas tikslas pastatyti simbolį Laisvė, bet nebuvo kalbama apie Lietuvos Laisvę, o tada kyla klausimas – ką reiškia simbolis Laisvė? Darau, ką noriu? <…> Rimti profesionalai paprasčiausiai konkurse nedalyvavo.

Pagaliau buvo nuspręsta konkursą suskaidyti į dvi dalis – aikštės rekonstrukcijos ir paminklo. 2009 metais nugalėjoto išvis neišrinko (darbus galite pamatyti ČIA), o 2010 metais pagaliau buvo išrinktas projektas „Ramybė“ („Paleko ARCH studija“, aut. arch. Rolandas Palekas, Petras Išora).

Kai pasižiūri į nuotrauką, ne taip baisiai ir skiriasi. Ar bent taip atrodo.

Kadangi paties projekto architektų sąjungos puslapyje nebėra (savaime įdomu), cituoju 2011 metų DELFI informacinį straipsnį: „Projekto autoriai siūlo išryškinti susiklosčiusius Lukiškių aikštės erdvės bruožus – trapecijos formą su supančiu liepų perimetru, o vidinį aikštės perimetrą išskirti naujomis liepų eilėmis. Anot jų, tai leistų sustiprinti aikštės erdvės ryšį su buvusių KGB rūmų ir Aukų gatvės memorialu, pagerinti vizualų santykį su Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Aikštę siūloma padengti akmens riedulių grindiniu. Toks grindinys būdingas daugelio šalies miestų ir miestelių aikštėms.“

Laimėjusį projektą labai prasmingai komentuoja kultūrologas V. Rubavičius: Mano galva, daugelis dalykų ir visa nesėkmė užprogramuota ir architektūriniame aikštės sprendime. Kuo rėmėsi architektas ir ką iškėlė kaip vieną iš pagrindinių dalykų? Aikštės išcentravimą. Šita aikštė yra urbanistiškai centruota ir dabar architektas išcentravimo idėją grindžia stovėjusiu Lenino paminklu. Kur dabar stovi tas Lenino paminklas? Galbūt tik architekto galvoje, nes tos kartos, kurios jau užaugo ir kurios augs toliau, nei matė, nei žino ir joms visai nebeaktualus joks Lenino paminklas. Tad kodėl pagal tos skulptūros vietą reikėjo išcentruoti visą aikštę?

Įdomumo dėlei įdedu kelis geriausius darbus, bet net ne visus galima rasti – visiškas chaosas (čia vadinasi, mums rūpi piliečių nuomonė…), bet šiek tiek detaliau galite paskaityti ČIA.

Apie pačią Lukiškių aikštę

Lukiškių aikštė susiformavo XIX amžiuje. Ilgą ir išsamią (ir tikrai įdomią) visos aikštės istoriją galima perskaityti ČIA. 1860 metais čia buvo įrengta turgaus aikštė (kuria vilniečiai labai piktinosi, man buvo negrįsta ir teko nuolat braidyti purve). 1863 metais čia įvykdytas mirties nuosprendis žymiems sukilimo dalyviams, 1863-4 metais viešai vykdyti mirties nuosprendžiai (nužudytas 21 sukilimo dalyvis: 12 pakarti, 9 sušaudyti).

1920 metais aikštės viduryje pastatytas paminklinis akmuo 1863 m. sukilimo aukoms atminti, kuris 1936 metais, aikštę pavadinus J.Pilsudskio vardu, iškeltas į šiaurinę jos dalį, o viduryje pastatytas paminklas maršalui J.Pilsudskiui. 1953 metais čia pastatytas paminklas dėdei Leninui (vietoj Pilsudskio), 1991 metais jis demontuotas. Nuo to laiko aikštė nebuvo tvarkyta.

Lukiškių aikštės istorija svarbi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nes istoriškai jokių akmenų grindinio ten niekada nebuvo.

Antra, nes projektas „Ramybė“ numato 200 vietų požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Po projekto paskelbimo Facebook susikūrė grupė, protestuojanti prieš šį darbą. Jie rašo:

Požeminė aikštelė numatoma toje Lukiškių aikštės vietoje, kur dabar stovi paminklas 1863 metų sukilimui ir jo vadams – Zigmuntui Sierakauskui ir Kostui Kalinauskui.

Lukiškių aikštė yra svarbi Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos istorinė vieta, nes čia buvo pakarti sukilimo vadai ir daugelis sukilimo dalyvių. Bet nė viename iš konkurso projektų nėra nė užuominos į 1863 metų sukilimo paminklinius akcentus ir jo 150 metų sukaktį.

Taip pat pateikiamos dvi nuotraukos, 1860 ir 1863, kurios aiškinamos štai taip:

Šioje Lukiškių aikštės nuotraukoje, padarytoje netrukus po 1863 m. sukilimo ir sukilėlių egzekucijos, aiškiai matyti pasikeitimai, palyginus su 1860 m. nuotrauka:
– išrikiuoti nauji kapai aikštės viduryje (ne mažiau 15-kos kapų)
– trys stulpai su skelbimais skirtinguose aikštės kampuose
– naujas valdiškas medinis statinys (glbt. žandarmerijos nuovada) dešiniajame aikštės krašte
– nauji kapai su katalikų kryžiais ant Tauro kalno šlaito.
Iš viso to matyti, kad po 1863 m. Lukišių aikštėje ir ant Tauro kalno šlaito šalia aikštės atsirado daug palaidojimų. Taigi, niekas neužgins daryti prielaidą, kad čia galėjo būti palaidoti sukilimo dalyviai ir vadai. Kadangi tuomet Lukiškės buvo tolimas Vilniaus priemiestis, tokio palaidojimo galimybė visai tikėtina.

Žinoma, archeologiniai kasinėjimai privalomi ir bus atliekami prieš aikštės rekonstrukciją (tikėkimės, normaliai, o ne lietuviškai), bet dėl požeminės aikštelės jie greičiausiai bus ypač nuodugnūs. Ir aš jau bijau galvoti, kokiam laikui mes neteksime Lukiškių aikštės – rodos, Sereikiškių parkas užsidarė kur kas paprastesniems darbams, bet aš jau beveik pamiršau, kaip jis atrodė…

Ir dar – dėl paminklo. Iš pradžių Pilsudskiui, tada Leninui, dabar Laisvei… O gal reikia apskritai kurį laiką pailsėti nuo tų paminklų toje vietoje?

Laisvės paminklas

Bendrai apie idėją skelbti du projektus kalba J. Jegėla: Man nesuvokiamas pats sumanymas organizuoti du konkursus. Teko statyti ne vieną paminklą ir aš negaliu suprasti, kaip gali dirbti vieni architektai, o tik paskui į procesą įsitraukti skulptoriai.

Taigi prieš kokį mėnesį pagaliau paaiškėjo nugalėtojų darbas: „Tautos dvasia“, autoriai Vidmantas Gylikis, Vytenis Hansell ir Ramunė Švedaitė. Įdomumo dėlei įdėsiu pirmas penkias vietas. Šiek tiek detalesnius vaizdus, jei įdomu, rasite ČIA.

Galutinis Lukiškių aikštės vaizdas:

O dabar apie patį konkursą. Jo tikslas: „Atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“.

Apie laimėjusį paminklą – pasirodo, ši skulptūra net nėra originaliai sukurta Lukiškių aikštės projektui, bet prieš tai dalyvavo konkursui Žvėryne, kur buvo atmesta. Manau, tą nesunkiai galima pamatyti įsižiūrėjau į skulptūrą – ji abstrakti. Nesakyčiau, kad prasta. Tiesiog tokia jokia – lengvai suprantama idėja, prie nieko per daug nepririšanti. Nesu arši šios skulptūros priešininkė – manau, kad įmanoma sukurti kažką prasmingesnio, bet jei jau skulptūros reikia, tai – pakankamai gražus, per daug į akis nekrintantis variantas. Ir tikrai geresnis už ketvirtoje vietoje likusią „Laisvės motiną“, kuri man net nuotraukoje kelia šiurpą. Tiesa, kiti žmonės šiuo klausimu kur kas aršesni.

Tai paminklas aikštėje, kurioje buvo pakarti 1863 m. sukilimo vadai ir dalyviai. Tai aikštė, sulaistyta krauju tiesiogine ir perkeltine prasme, ji yra prieš KGB rūmus, kur taip pat buvo masiškai žudomi patriotai, laisvės kovotojai. Tad ar Lietuva nėra verta kažko daugiau negu ženklas, kuris labai tiktų prie kokios nors sanatorijos, pavadinimu „Žuvėdra“? – klausia Seimo narė V. Aleknaitė.

Kultūrologas V. Rubavičius susumuoja trumpiau: Manau, kad rezultatas yra apgailėtinas, kaip apgailėtinas buvo ir visas konkurso vyksmas.

Kritikai kalba apie tai, kad sovietmečiu, net kai nebuvo galima, skulptoriai sukurdavo prasmingesnes skulptūras. Čia, tiesa, susimąstau – ar nėra taip, kad būtent dėl sovietmečio ir atrodo, kad tada ir rašytojai, ir skulptoriai, ir visi kiti menininkai kalbėjo prasmingiau? Nes kiekvienas žiūrovas galėdavo įžvelgti menkiausiose detalėse paslėptą laisvę, ir vien autoriaus drąsa paversdavo darbą išskirtiniu. Neabejoju, kad toks laisvę simbolizuojantis paukštis sovietmečiu būtų tyliai šlovinamas visų, o dabar yra mėtomas ir vėtomas.

Ir kalbu ne dėl to, kad man jis labai patiktų. Tiesiog suprantu, kad bet koks paminklas sukels begales abejonių. Taip tiesiog yra… Bet grįžtam prie akmenų.

Esminė dalis – ko aš taip užsisėdau ant tų akmenų?

Nes žolytė yra išskirtinis Lukiškių aikštės bruožas.

Štai gegužės mėnesį Lukiškių aikštėje vilniečiai buvo kviečiami sėti rugius. Akcijos rengėjai norėjo, kad miestiečiai, eidami pro šalį, galėtų nors trumpam ištrūkti iš miesto. Prasminga ar neprasminga tokia akcija – jau kiekvieno asmeninė nuomonė, bet galimybė ją surengti – išskirtinė. Nei Katedros, nei Vinco Kudirkos aikštėse niekas rugių nesės. Tam netinkama Rotušė ar Prancūzparkis.

Lukiškių aikštėje rengiami koncertai. Jų vaizdas ir vėl skiriasi nuo kitų aikščių – čia įsikuria piknikai, ant žolės patogiai įsitaisiusios šeimos. Tuo tarpu kitos aikštės tegali pasiūlyti ribotą suoliukų kiekį.

Vasarą čia rengiami gyvo garso koncertai, šokamas lindyhopas, kuris patraukia ne tik vietinių, bet ir turistų dėmesį. Aišku, šokti patogiau ant kieto grindinio, čia nemeluosiu, bet kažkodėl būtent Lukiškių, o ne kitos aikštės patraukė organizatorių dėmesį. Ir stebėtojai patogiai įsitaiso ant žolytės…

Ir, aišku, bent kol kas pati gyviausia, labiausiai įsišaknijusi akcija – burbuliatorius, į kurį ateina šeimos su vaikais – šie drąsiai voliojasi ant žolytės ir dūksta su kitais bendraamžiais. Lukiškių aikštė tokiomis progomis virsta išskirtine vieta Vilniuje, nes ji iš tiesų yra vilniečių. Ir mūsų kartos žmonės jau jokių Leninų ten nebemato – nebent smėlinį Lenoną.

Kas iš tų laisvės paminklų, jei tikroji tautos dvasia yra jos žmonės, kurie iš naujo užsikariauja miesto erdves – ypač tokias, kurios anksčiau kėlė tik baimę. Miesto žmonės Lukiškių aikštėje perrašo istoriją, ir, mano galva, naujasis projektas šiam virsmui vėl užkirs kelią.

Vienas architektas, su kuriuo apie tai kalbėjau, svarstė, kad galbūt dabar to paminklo apskritai nereikia – reikia sutvarkyti aikštę žmonėms ir jiems ją atiduoti. Galbūt po dar kiek metų, kai net ir projekte dalyvaujančių architektų galvose išblės leninai, tada bus galima pagaliau sukurti Vilniaus vertą projektą. O dabar patys vilniečiai kurs laisvę.

Norisi, kad kuo daugiau žmonių iš tiesų įsigilintų į šį projektą, kad apie jį kalbėtų – nes to pasigendu tarp savo bendraamžių. O kai kalbės, tada galės nuspręsti, kokios aikštės jie iš tiesų nori. Jei valdžia neklausia, toli gražu nereiškia, kad tauta negali pasisakyti.