Laiškas išvažiuojančiam studijuoti

Šis laiškas buvo parašytas Vilniaus licėjaus laikraščiui „Andai“, rubrikoje „Laiškas liceistui“. Po ilgų apmąstymų nusprendžiau kalbėti apie išvažiavimo studijuoti į užsienį baimes ir potyrius, apie kuriuos norisi papasakoti visiems, kurie tiek kartų manęs klausė: „Tai ar važiuoti? Ar likti?“. Šis laiškas jokiu būdu neatsakys į šį klausimą, nes spręsti turite kiekvienas, tačiau galbūt padės apsispręsti, todėl dalinuosi.

Sveikas, liceiste,

manęs vis neapleidžia déjà vu jausmas, kad šį laišką jau rašiau. Gal dėl tų daugybės įžanginių „Andų“ redaktoriaus žodžių. O gal kad mintyse kartais imi ir parašai kam laišką – kartais ir Licėjui. Bet kai iš tiesų reikia užrašyti, visą savaitę vaikštinėji po Vilnių ir negali surasti žodžių.laiskas

Galėčiau, be abejo, prisiminti savo Licėjaus metus, papasakoti keletą linksmų ar rimtų istorijų. Bet laišką liceistams rašai ne taip dažnai, todėl nusprendžiau papasakoti apie tris savo baimes. Keturias, jei būtume tikslūs, nes ketvirta labai paprasta – visada baisu atvirai prisipažinti, ko bijai.

Baigiau Licėjų prieš penkerius metus, XVIII laidoj, ir jau pusmetį esu netekusi studentės vardo. Nežinau, kokios mintys dabar sklando Licėjaus koridoriuose, bet man mokantis dvyliktoje klasėje bene sunkiausias sprendimas buvo vienas – likti ar išvažiuoti. Vieni stūmė lauk, nes „Lietuvoje nėra gero aukštojo išsilavinimo“, nes „ten geresnės galimybės“. Kiti gąsdino – „išvažiavęs negrįši“, „atitrūksi nuo savo kultūros“, „nesukursi ryšių“, „gražiausius gyvenimo metus praleisi svetur“.

Ir aš drebėjau, bet išvažiavau. Studijavau St Andrews universitete Škotijoje. Greitai pamačiau, kad atitrūkti išties lengva. Ne vienas studentas man prisipažino, kad grįžęs į Lietuvą atostogoms nebeturi, ką čia veikti. Namuose užtenka savaitės, dvi jau tampa kančia. Po metų ir pati ėmiau suprasti, kad ryšių išlaikymas yra darbas. Jie nutrūksta savaime. Reikia stengtis, kad taip nenutiktų.

Ko dar išmokau? Išvažiavęs neprarandi savo kultūros. Taškas. Nebent niekada ir neketinai jos išsaugoti, tada net nelabai svarbu, kokioje šalyje esi.

Gyvendamas Lietuvoje retai įvardini save kaip lietuvį – kalbėdami su kitais žmonėmis stengiamės išsiskirti. Išsiskiriame pasakydami savo vardą. Išsiskiriame miestu, iš kurios atvažiavome. Vilniaus rajonu, kuriame gyvenam. Užklasinėmis veiklomis. Bandome save apibrėžti kaip individą, todėl nesakome, kad esame lietuviai.

Išvažiavus į klausimą „iš kur tu?“ tenka atsakinėti tūkstančius kartų. Žodžiai „lietuvis“ ar „iš Lietuvos“ staiga išskiria tave iš kitų, įauga į tavo identitetą. Tad niekada nesijaučiau tiek lietuvė, kaip gyvendama svetur.

Taip dingo pirmoji mano baimė.

Įveikiau ir antrąją. Sako, išvažiavę negrįžta. Aš irgi bijojau, kad išvažiuosiu, staiga kažkas nutiks – tik vis nežinau, kas? – ir aš nebegrįšiu. Gal neįsileis? Kartais į studijavusius svetur žiūri kreivai. Teko išgirsti žodžius: „Išvažiavai, tai ten ir būk.“ O gal įaugsiu, pamatysiu galimybes svetur ir nebenorėsiu atgal? Ne vienas klausė: „Kam tau grįžti? Ten geriau“. Bet „geriau“ juk priklauso nuo žmogaus.

Tad pagaliau nusipirkau bilietą į vieną pusę ir grįžau. Taip palikau už nugaros antrąją baimę, bet išsiauginau trečią. Nes žmonės ir vėl sako: „Ilgai neišbūsi.“ Arba: „Pabuvau čia metus, pamačiau visas nesąmones, kurios vyksta Lietuvoje, ir vėl dėlioju lagaminą“. Kol kas esu grįžus vos pusę metų, tad trečiąją vis dar bandau įveikti – o kas, jei ir vėl kažkas nutiks (kas?), ir aš irgi imsiu žvalgytis lėktuvo bilietų?

Baimės yra keistas dalykas – auga be priežasties ir kankina. Tad ir savo laišku tikrai nemokinu – pati nemoku. Tik dalinuosi, nes gal mano istorija ims ir nuramins kelis kitus. Kartais net pagalvoju: gerai, kad mane gąsdino – tada kyla vaikiškas užsispyrimas įrodyti, kad taip sakiusieji klysta.

Nes ir mano trečioji baimė nyksta. Per šiuos pusę metų sutikau kelias dešimtis nepaprastai talentingų, kūrybingų ir drąsių jaunų žmonių, kurie lygiai taip pat nori Lietuvoje padaryti kažką gražaus. Jie mato problemas, bet neketina nuo jų bėgti – priešingai, ieško jų ir kelia sau iššūkius.

Tad dabar žiūriu atgal ir žinau, kad nė kiek nesigailiu išvažiavus – kad ir ką man sakė aplinkiniai. Nes gyvenime nuolatos renkamės patys. Tad jei ir Tu kartais bijai panašių dalykų – nuraminu: mes patys pasirenkam, ar norim nepamiršti savo kultūros; patys pasirenkam, ar norim grįžti; patys pasirenkam, ar nebijom netobulumo.

Rodos, tiek metų praėjo, o mintys toli nenuklydo. Atsiverčiu paskutinį savo redaktorės žodį „Anduose“, kurptą dvyliktos klasės pradžioje, ir nurašau:

Netobulumas suteikia erdvę keisti.

Turėkite drąsos tai daryti!

Ir Licėjus brangus, nes yra netobulas.

Kaip ir Lietuva.

Šiltai – 

Unė

Reklama

3 thoughts on “Laiškas išvažiuojančiam studijuoti

  1. Akvilė parašė:

    Aš sveikinu tave grįžus ir be galo dėl to džiaugiuosi!
    Ir dar linkiu mažiau klausyti ką tie kiti gąsdina ir labiau klausyti ko nori širdis.

    Ačiū už pasidalintą laišką!

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Une parašė:

      Gyvi, vaikšto, kartais kvėpuoja. Man jie labai patiko, kaip ir visa Škotija. Tiesa, St Andrews labai tarptautinis universitetas, tai pačių studentų nėra tiek daug, bet gyventojai nuostabūs. Labiausiai man škotų humoro jausmas patiko 🙂

      Patinka

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s