Studentiškas Baroko epochos paminklas

Interviu spausdintas jaunimo žurnale „Pašvaistė“, 2015/1.Zivile Nedzinskaite

Živilė Nedzinskaitė – lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus vyr. mokslo darbuotoja, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūros tyrėja. Susidomėjusi Baroko epocha ir jos kūryba, šių metų Vilniaus knygų mugėje ji pristato knygą „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino. 1695 m. Kražių rankraščio prozos fragmentai“. Tik ilgi moksliniai žodžiai neturėtų gąsdinti – su ja kalbėjomės apie tai, kaip gimsta tokios knygos, kuo pasižymi barokiniai tekstai ir ko galima pasimokyti iš šios epochos.

Kalbino Unė Kaunaitė.

2011-aisiais išleidote mokslinę knygą apie Sarbievijaus kūrybos recepciją XVII–XVIII amžiuje, o šiemet pristatote knygą apie to paties laiko Kražių kolegijos retorikos studentų kūrybos rinkinį. Turbūt ne sutapimas, kad Sarbievijus kurį laiką dėstė Kražių kolegijoje. Kaip Jūsų moksliniai tyrinėjimai pasisuko į šią vietą? 

Atrodo, kad Kražiai yra be galo svarbi vieta Lietuvos kultūrai. Kai 1616 m. jėzuitai čia įsteigė kolegiją, joje išsilavinimą gavo ne tik labai daug ano meto jaunuolių, bet dirbo ir vėliau žymiomis asmenybėmis tapę žmonės. Žinoma, pirmiausia minėtinas visoje Europoje lotyniška poezija išgarsėjęs Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640), kuris Kražiuose pradėjo savo, kaip pedagogo, kelią. 1617–1618 m. jis Kražių kolegijos studentams dėstė poetikos kursą, iš kurio beveik po dešimties metų išaugo žymusis jo literatūros teorijos veikalas Apie aštrų ir šmaikštų stilių. Vėliau Kražiuose (1641–1642) retoriką dėstė dar vienas Lietuvai nusipelnęs žmogus – Kazimieras Vijūkas Kojalavičius, retorikos vadovėlių autorius ir garsiojo Alberto, parašiusio pirmą spausdintą Lietuvos istoriją (1650), brolis.

1694–1695 m. Kražiuose retoriką studijavo ypatingas kursas. Tai aštuoni jėzuitų kelią pasirinkę 15–19 metų jaunuoliai, vėliau tapę svarbiais bažnyčios atstovais, dėstytojais, pamokslininkais. Jie formavo ir auklėjo Lietuvos akademinį elitą, turėjo įtakos politiniam ir dvasiniam gyvenimui. Taigi, tuo metu Kražiuose atsidūrė nepaprastai talentingi, išradingi, gabūs ir smalsūs studentai. Jie paliko savo literatūrinių talentų įrodymą – didžiulį, 700 puslapių rankraštį, kuriame rasime daugybę labai aukšto meninio lygio prozos ir poezijos kūrinių.

Titulinis lapasKaip šis rankraštis pateko į Jūsų rankas ir kaip nusprendėte, kad jis vertas knygos? Juk į mokslų daktarų rankas patenka ne viena retenybė…

Šis rankraštis nebuvo nežinomas, po ilgų klajonių atsidūręs Krokuvoje, Čartoryskių bibliotekoje, jis visada traukė mokslininkų akis, nes… yra be galo gražus! Tad pirmiausia ir patraukė tas vizualinis grožis. Tačiau rimčiau šiuo rankraščiu taip niekas ir nesidomėjo, nebandė aiškintis, kas tiksliai jame užrašyta, kokios vertės jo kūriniai. Rimtesniems tyrimams trukdė tikriausiai ir tai, kad beveik visi rankraščio tekstai parašyti lotyniškai, o lotynistų kas metai pasaulyje vis mažiau…

Taigi pradėjus išsamius rankraščio tyrimus, pasirodė, kad jis slepia nemažai su Lietuva susijusių dalykų. Bendrame XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontekste tai – didžiausia retenybė. Kolegijų studentai buvo rengiami dvasininkų gyvenimui ir krašto realijos ir aktualijos dažniausiai likdavo beveik nepaliestos. O čia mūsų laukė pats didžiausias atradimas – net 4 kalbos lietuviška tematika. Dar įdomiau – išskirtinai žemaitiška. Todėl ir buvo nuspręsta šiuos kūrinius išversti į lietuvių kalbą ir pristatyti Lietuvos skaitytojui.

Kodėl, Jūsų nuomone, šį rankraštį vertinga skaityti plačiajai auditorijai?

Pirmiausia dėl to, kad XVII a. studentų kūryba, ypač tų, kurie kūrė tik mokydamiesi, o vėliau užsiėmė kokia nors kita veikla, Lietuvoje beveik netyrinėta ir niekaip nepristatyta. O ji tikrai verta dėmesio, nes geriausiai reprezentuoja XVII a. pabaigos Lietuvos švietimo sistemos pasiekimus, rodo literatūros teorijos įtaką individualiai kūrybai, Baroko pasaulėjautos įprasminimą grožiniuose tekstuose.

Be to, studentų kūrybos Lietuvos tematika likę ypač mažai, tad kiekvienas toks kūrinys jau savaime yra vertybė ir lobis. Knygoje skaitytojai ras nuostabiai pagirtą netoli Kražių buvusį, bet dabar jau išnykusį Greitiškės kaimą, kuriam nemarų paminklą pastatė lenkas jėzuitas, apdainavęs šį Žemaitijos kaimelį kaip gražiausią ir ramiausią vietą atokvėpiui nuo darbų ir minčių sumaišties, išaukštinęs ten buvusį statinį kaip puikiausią vilą, niekuo nenusileidžiančią garsiausių Antikos turtuolių ar XVI a. Italijos humanistų rūmams. Be galo įdomus tarsi iš dviejų kalbų sudėtas kūrinys apie Žemaitijos mylių trumpinimo naudą ir žalą, kuriose ryškus Lietuvos istorinis, kultūrinis ir religinis kontekstas. O knygą karūnuoja iš Žemaitijos kilusio studento Jono Horodeckio kūrinys apie Žemaitijos herbą – lokį. Tai, ko gero, vienintelis kūrinys senojoje Lietuvos raštijoje, skirtas Žemaitijos herbui, o kartu ir visai Žemaitijai.

Apskritai šis rankraštis yra Baroko epochos paminklas. Visi kūriniai parašyti įmantriu XVII a. pabaigai būdingu barokiniu stiliumi, banguojančiais, tarsi į sunkias gėlių girliandas supintais sakiniais, tema plėtojama pasitelkiant vieną pagrindinį įvaizdį, metaforą ar alegoriją, o toliau tekste žaidžiama įvairiomis to įvaizdžio variacijomis. Tekstai tirštai prisodrinti Antikos mitologijos, istorijos ir kitų realijų, jėzuitiško gyvenimo atspindžių, religinių, politinių ir kultūrinių XVII a. gyvenimo detalių. Todėl šie tekstai ne tik literatūros kūriniai, bet ir visą epochą atspindintys liudijimai.

Minite kūrinį apie Žemaitijos herbą – lokį, kurio kilmė apipinta legendomis. Kuo šis tekstas ypatingas ir gal jame atradote anksčiau istorikams nežinotų detalių?

XVII a. buvo paplitusi tradicija pašlovinti ar pasveikinti kokį nors asmenį viena ar kita proga pasitelkiant jo herbe esančius simbolius: gyvūnus, gėles, daiktus. Išradingas studentas pritaikė šią tradiciją ne asmeniui, o visam kraštui – Žemaitijai. Tas užsispyręs vaikinukas turėjo atlikti milžinišką tiriamąjį darbą: perskaityti kalną grožinės ir mokslinės tuo metu prieinamos literatūros, kurioje minimas lokys. Mums, kurie viską randame paspaudę vieną kompiuterio klavišą, tai jau net sunku suvokti… Tada atsirinkti, kurios lokio savybės yra svarbiausios ir geriausios. Būtent dėl jų, teigia studentas, lokys ir atsiranda Žemaitijos herbe. Istorikai iki šiol tiksliai nežino, kada ir kodėl lokys pasirenkamas Žemaitijos herbui. Šis tekstas taip pat jų nepaaiškins, bet atskleis labai platų europinį kontekstą ir lokio, kaip simbolio, tradiciją. Žemaičiai tikrai turėtų didžiuotis, kad XVII a. Kražiuose atsirado toks tekstas, kuris per Žemaitijos simbolį lokį giria ir šlovina visą kraštą.

Sakote, kad rankraštis yra paminklas Baroko epochai, kuri dabar lietuviams siejasi su K. Sabaliauskaitės romanais ir jos rašymo stiliumi. Ar kaip literatūrologė galite palyginti originalius to amžiaus tekstus ir „Silva rerum“ knygų ciklą?

Palyginti būtų gana sunku, nes K. Sabaliauskaitės stilius nėra tikrąja žodžio prasme barokinis. Barokinis sakinys ne tik ilgas, banguotas, bet ir painus, prisodrintas aliuzijų į visą Antikos ir vėlesnių epochų palikimą, kupinas metaforų, alegorijų ir dar šimtų kitokių dalykų. Reikia pasitelkti visas proto galias, kad jas iššifruotum, o kartais ir suvoktum, kas norima pasakyti. Sabaliauskaitės sakinys, kad ir ilgas bei banguotas, bet labai aiškus, verčiantis bėgti paskui mintį, tikrai nestabdantis jos šifruoti. Manau, kad šios rašytojos romanai ne barokiniai, o apie Baroką. Iš čia ir tas didžiulis susidomėjimas jos kūryba. Juk nemažai istorikų tyrinėja įvairius Baroko epochos aspektus, tačiau jų kūriniai niekada nebus tokie populiarūs kaip grožinės literatūros tekstai. Svarbiausia atskirti mokslo veikalą nuo grožinės literatūros. Jie visi yra svarbūs, praturtina ir papildo, o ne prieštarauja vienas kitam. Man tiesiog džiugu, kad Sabaliauskaitės romanai paskatino mus iš naujo pažiūrėti į Baroką, į savo istoriją ir kultūrinį palikimą, kuris toks turtingas.

Kai kuriems istorikams sunku skaityti grožines knygas apie tam tikrą istorinę epochą, nes jie negaliLapas_is_rankrascio pakęsti netikslumų. Ar tai pažįstamas jausmas?

Labai pažįstamas. Bet reikia pripažinti, kad ir istorikai, ir menotyrininkai, ir literatūrologai yra taip panirę į savo tyrinėjamų epochų detales ir objektus, kad jiems kartais labai sunku iš to išsivaduoti. Taip, mokslo monografijose ar studijose, kurios rašomos remiantis faktais ir dokumentais, pasitaikantis netikslumas yra yda. Tačiau grožinės literatūros tikslas nuo seniausių laikų yra visai kitas – kurti įsivaizduojamą pasaulį, atspindėti idėjas, analizuoti žmogų, jo jausenas, būtį. Tad piktintis, kad romane yra kokių nors istorinių netikslumų, ko gero, būtų nesąžininga. Istorinis romanas – dar kitas žanras. Jei pradėtume netikslumų ieškoti Alexandre’o Dumas ar Walterio Scotto romanuose, manau, jų rastume apsčiai. Tik ar dėl to jų romanai labai nukenčia? Ar dėl to mūsų nejaudina muškietininkų draugystė ar istorija su karalienės deimantais? Sutinku, kad apie tam tikrą epochą rašantis žmogus turi gerai ją išmanyti, nenuklysti visiškai „į pievas“, tačiau kaip tik minėtos Sabaliauskaitės (nepamirškime, kad ji – diplomuota meno istorikė) romanai yra puikus Baroko epochos atspindys. Juk joks istorinis dokumentas nebus toks įtaigus kaip Sabaliauskaitės aprašytas maras ar gaisras Vilniuje.

Grįžkime prie rankraščio. Jis atspindi ne tik studentų kūrybą, bet, matyt, ir Baroko epochos požiūrį į retorikos meną, kuris buvo išaukštintas kur kas labiau nei šiandien. Ką iš rankraščio galima pasakyti apie to laikotarpio retorikos dėstymą?

Retorika buvo svarbi išsilavinimo dalis jau nuo pačių seniausių laikų. Antikos mąstytojai suformulavo pagrindinius šio mokslo tikslus: pamokyti, pradžiuginti, įtikinti, jaudinti. Juos perėmė Renesanso humanistai, o Baroko epochoje, be šių, į pirmą vietą iškilo dar vienas – nustebinti. Ano meto švietimo sistemoje retorika buvo viena svarbiausių disciplinų, ja dažniausiai baigdavosi studijos kolegijoje, kurios atverdavo kelią tolyn – į filosofijos ir teologijos studijas. Be retorikos nebuvo įsivaizduojama jokia politinė ar akademinė karjera. Todėl ir ano meto raštuose dažnai rasime retoriką pavadintą regina arba magistra – karaliene ar mokytoja. Ant jos pamatų buvo statomas tolesnis mokslo rūmas. Dabar žodis „retorika“ yra įgavęs neigiamą atspalvį, dažnai tapatinamas su gražbylyste ar tuščiu kalbėjimu, tačiau XVII a. buvo visai kitaip. Įvaldyti ir valdyti žodį, išdėstyti mintį taip, kad ji pasiektų kiekvieno širdį, kad neįkyriai, pasitelkiant istorinius pavyzdžius būtų pamokyta, o išsakytos mintys džiugintų subtilumu, sakiniai stebintų grožiu ar netikėtu žodžių žaismu – toks buvo retorikos tikslas, tam buvo skirta visa sudėtinga sistema, rašomi vadovėliai.

Jėzuitų vienuoliai yra įkūrę ne vieną mokyklą, jų rūpesčiu atsirado ir Vilniaus universitetas. Ne veltui ir šioje knygoje kalbate apie jėzuitų švietimo sistemą. Ko dabartinė Lietuvos universitetų sistema galėtų pasimokyti – ar, greičiau, prisiminti – iš Baroko epochos švietimo sistemos?

Pirmiausia – pastovumo. Tikriausiai daugelį mokinių, studentų ir pedagogų jau nukamavo kasmet besikeičiančios mokymo programos, reikalavimai, tvarka. O štai visos jėzuitų mokymo įstaigos visoje Europoje turėjo bendrus mokymo nuostatus, vadinamuosius Ratio studiorum (Mokymo nuostatai), kurie buvo išleisti 1599 m. po ilgų diskusijų ir pasitarimų. Jie liko beveik nepakitę iki pat Jėzaus draugijos uždarymo 1773 m. ir labai aiš- kiai apibrėžė, ko ir kaip turėtų būti mokoma. Kita vertus, dėstytojas tų nuostatų nebuvo suvaržytas, remdamasis jais jis turėjo su mokiniais pasiekti tam tikrų rezultatų. Ir pasiekdavo. Stebėtinai greitai.

Dar – metodiškumo ir tvarkos. Vienas vokiečių mokslininkas vaizdžiai pajuokavo, kad geriausiai jėzuitų švietimo sistemą simbolizuotų mokytojo, rankoje laikančio lotynų kalbos vadovėlį, figūra. Tačiau šiandien mums belieka tik stebėtis, kaip puikiai ta metodiškumu paremta sistema veikė. Nuo lengvesnių dalykų pamažu buvo pereinama prie sudėtingesnių, išmokstamas valdyti žodis, tada – mintis, tada – mąstymas. Baziniai buvo keli pagrindiniai dalykai, aplink kuriuos spietėsi visi kiti.

Ir galiausiai – kūrybiškumo. Apie jį labai daug šnekama, tik nelabai aišku, kaip jį skatinti ar ugdyti. O jėzuitų studentai varžėsi ir kūrybiškumą rodė įvairiausiais būdais: per viešus egzaminus, mokyklines šventes, disputus, teatro vaidinimus. Jie iškilmingiems renginiams rašydavo ir deklamuodavo sveikinimus ar panegirikas, pagaliau – kūrė įvairiausių žanrų kūrinius, kurie tikrai yra puiki proto mankšta ir pasirengimas bet kokiai – politiko, teisininko ar akademiko karjerai.

Jei vienas mokslinis darbas atvedė prie kito, ar jau nujaučiate, kur link keliausite su kitu savo darbu? Ar tyrinėdama šį rankraštį atradote kažką kito, kam norėtumėte ateityje skirti daugiau laiko?

Lotyniška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštija labai gausi ir įvairi. Jos medžiagos užteks dar ne vienai mokslininkų kartai. Man pačiai 1695 m. rankraštis atskleidė, kad studentų kūryba buvo ir yra svarbus mūsų kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo faktas. Iš jėzuitiškos mokyklinės tradicijos išaugo didieji ano meto poetai ir rašytojai. XVII a. Vilniaus universitetas išgyveno savo aukso amžių. Labai įdomūs ir to laiko Vilniaus universiteto profesorių, kurie buvo ir nemenko talento poetai, kūriniai. Jų tyrimams ir norėtųsi ateityje skirti daugiau laiko. Dar yra daug vardų ir kūrinių, kuriuos tikrai verta įrašyti į Lietuvos literatūros istoriją

Reklama

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s