R. Granauskas „Išvarytieji“: Ivaškevičiaus „Išvarymas“ Lietuvoje

granauskas isvarytiejiMes išvarėme ligonius, neįgaliuosius, našlaičius, senolius. Išvijome ne tik iš paežerių, kuriose prisistatėme pilių, bet ir iš savo gyvenimo, užuojautos, pagarbos lauko.

Taip viename interviu kalbėjo knygos autorius Romualdas Granauskas. Apie tai ir knyga „Išvarytieji“. Apie išvarytuosius. Rodos, ši tema lietuvių kūryboje dabar kaip niekad gyva. Tik Granauskas, kitaip nei Ivaškevičius, apsieina be keiksmažodžių, be jaunimo… Ir gvildena vienatvės liūdesį.

Kai pradėjau skaityti, akis vis badė tas lietuviškas realizmas, kurį jau buvau primiršusi nuo mokyklos suolo. Ne tik primiršusi, bet ir atpratusi nuo jo. O ir temos, vietos man rodės svetimos, jau skaitytos – kaimai, maži miesteliai, seni žmonės, atsisveikinimas su paskutine karve ar dar likusiu gaidžiu… Biliūniška nuotaika kiekviename puslapy.

Ir vis tiek Granauskas paliečia. Net kai pykteliu, nes veikėjai ir siužetas sukasi aplink tas pačias klišes – veik visų vaikų tėvai Anglijoj ar kur kitur, visi vyrai prasigėrę ar prievartautojai, – istorijos paveikia, nustebindamos netikėta pabaiga ir priversdamos išgyventi veikėjų gyvenimus. Ir pykteliu tik dėl to, nes dar jaunatviškai noriu matyti ir šviesesnes gyvenimo spalvas.

Miestas – Vilnius – čia iškyla epizodiškai, bet suskamba dviejuose paskutiniuose apsakymuose. Ko gero stipriausias iš visų knygoje – paskutinis,  „Pasijos pagal Joną“. Autobiografinis, parašytas lyg laiškas poetui Jonui Strielkūnui. Aprašantis sovietinę rašytojo realybę, ironiškas, bet dėl to dar skaudesnis. Jame Granauskas rašo:

Esu dažnai galvojęs, bet retai kam sakęs, nes nemaniau, kad pritars. Peizažas, kuriame gimėm, augom, vaikščiojom, veikia mūsų rašymus. Ar mes galim kada iš jo išeiti, ar ligi pat senatvės po jį ir vaikštom? (p. 189).

Man mintis atrodo tokia savaime aiški, kad net keista, jog kas galėtų nepritarti. Galbūt kitų kūryboje tie peizažai neskamba taip ryškiai kaip Granausko tekstuose, bet visur ir visada mus lydi. Dėl to ir šiose novelėse vėl ir vėl iškyla stiprus Žemės motyvas. Tėvų Žemės. Gimtinės. Toje pačioje novelėje Granauskas rašo:

Žmogus be gimtinės tėra pusė žmogaus. Iš tokių vėliau pasidaro „pasaulio piliečiai“ (p. 199)

Ryšys su sava žeme čia nuolat atkartojamas, išgyvenama dėl būtinybės parduoti savo tėvų žemę. Rodos, viskas girdėta, matyta, bet Granauskas papasakoja taip jautriai, tokia gražia kalba, kad negali nerūpėti.

Dar ryškesnis knygoje – senatvės motyvas, koja kojon žengiantis su vienatve. Mirties laukimas, fizinio kūno apribojimai – senatvės nepatyręs žmogus negalėtų parašyti taip įtikinamai. Jaunų žmonių čia nėra, tik keli vaikai. Ir autorius interviu teigė, kad šitos knygos jauniems žmonėms nerašė, ji jiems neįdomi. Išgirdus tokius žodžius savaime pasišiaušiu, nes manau, kad dar ir kaip įdomi. Rašydamas apie mirtį, autorius šlovina gyvenimą. Kad suprastum jo žodžius, tereikia šiek tiek jautrumo.

…Aš vis dėlioju, trinu, rašau šį įrašą, bet neperteikiu Granauskasesminės knygos dalies. Rūpesčio pasauliu. Skausmo, kuris vertė Granauską rašyti. Gailesčio, kaip sako jis pats. Ir būtent dėl to knyga pavergia – nebūtinai skaitant, bet jau palikus tuos puslapius, vis prie jų grįžtant mintimis. Niekas to geriau neperteiks, nei pats autorius, todėl labai siūlau paskaityto jo praėjusių metų interviu.

Granauskas yra žmogus, kuris negali nerašyti. Gal dėl to jo apsakymo veikėjas rašytojas sako:

Rašymas ir yra gyvenimas (p. 146)

…ir negaliu nepritarti. Ypač šiose jo novelėse.

Įvertinimas: 9/10. Ne visai mano tai žanras, dėl to ir tas dešimtukas nesirašo, bet novelės stiprios, vargu ar paliekančios abejingų. Gali būti, kad po savaitės įvertinimą perrašysiu, nes prie apsakymų vis grįžti…

Rekomendacija: mėgstantiems tą tikrą, klasikinę lietuvių literatūrą; pasiilgusiems be galo gražios lietuvių kalbos… Šiaip tikrai visiems, išskyrus tuos, kuriuos nuoširdžiai mokykloje purtė nuo lietuvių autorių realizmo. Tada bėkit neatsigręžę.

Advertisements

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s