Mergaitė gimė su rašytojos rankomis.

Ir net jei tai būtų buvę pastebėta iš karto, pakeisti vaiko jau būtų buvę nebeįmanoma.

Pamenu pokalbį prieš kokius ketverius metus, dvyliktoje klasėje: lietuvių autoriai neskaitomi. Tada išties retai į rankas imdavau lietuvių autorius, nebent jie būdavo įtraukti į privalomąją mokyklos literatūrą. Šiuolaikinių rašytojų tuose sąrašuose nebūdavo.

Prieš savaitę susimąsčiau, kad mano skaitomoje literatūroje dominuoja vien lietuvių autorių darbai. Šias dvi savaites teko dalyvauti ir Summer Literary Seminars rašytojų dirbtuvėse, tad ir jose skaitinėjau vien jaunų lietuvaičių darbus. Kraunamoje vasaros skaitinių krūvoje – ir vėl lietuviški vardai. Prieš ketverius metus turbūt būčiau nepatikėjusi.

Apie Undinę Radzevičiūtę aš jau rašiau. Išgyriau, kaip mokėjau, nes „Žuvys ir Drakonai“ paliko gilų įspaudą. Per daug nedvejodama patraukiau į knygyną ir nusipirkau jos ankstesnę knygą „Baden Badeno nebus“. Tai – trečiasis autorės kūrinys, pirmųjų dviejų dar neskaičiau, bet neabejoju, kad jie manęs laukia netolimoje ateityje.

„Baden Badeno nebus“ sudaryta iš šešiolikos trumpučių pasakojimų/novelių. Kai kurios tokios trumpos, kad vos spėji įsijausti. Kai viena draugė paklausė, apie ką jos, nesugebėjau atsakyti. Pati autorė sako, kad tai pasakojimai apie tai, „kas yra žmonių galvose“. Istorijos „apie žmonių paslaptis“.

Aš vėl girsiu stilių – savitą, svetimą ir nematytą lietuviškoje padangėje. Jis jums arba prikibs, arba ne. Perskaičiau ne vieną neigiamą šios knygos recenziją, netgi blogerių, su kurių nuomone paprastai sutinku. Nes toks rašymas žmogui arba patinka, arba ne. Interneto platybėse galima pasiskaityti beveik visą novelę „Valteris Šulcas“ – pasiskaitykit ir suprasit.

Radzevičiūtės knygos veikėjai išsibarstę po visą pasaulį. Išsibarstę jie ir laike. Galima surasti netgi pusdievių, tampančių „dviem trečdaliais dievu“. Tai žaidimais žodžiais, formomis, žmonių santykiais. Smagiausia – žaidimas netikėtas, ir aš niekada nenuspėju, kaip baigsis Radzevičiūtės istorijos. Nors paprastai spėlioju neblogai.

Pasaulyje nėra pavojingesnių žmonių už tuos, iš kurių atimamos iliuzijos.

Tad grįžtant prie tos lietuviškos literatūros… Atrasti mylimą rašytoją knygomis ir informacija perpildytame pasaulyje sunku. Atrasti tokį rašytoją lietuvių tarpe tikrai nesitikėjau – vien dėl dažnai girdimų stereotipų. Bet Undinės ankstesnes knygas būtinai perskaitysiu, lauksiu jos kūrybos toliau ir jau žinosiu, ką atsakyti, kai kas prašys įvardinti mėgstamiausius šiuolaikinius lietuvių prozininkus.

Įvertinimas: 9/10. Nes ne visos novelės vienodai stiprios. Ir dėl to, nes nesu trumpojo žanro mylėtoja, „Žuvys ir Drakonai“ man patiko labiau.

Rekomendacija: Trumpojo žanro mėgėjams. Tiems, kurie nori šmaikštaus, lengvai ironiško, intelektualaus ir netikėto teksto.