Interviu ,,Meno bangose“: Rašau apie tai, ką suprantu

Su rašytoja Une Kaunaite kalbasi Marius Kraptavičius.

Interviu galite rasti kultūros svetainėje ,,Meno bangos“

Vilniaus Knygų MugėUne, papasakokite apie savo vaikystę, Jus supusius artimus žmones.

Perpasakosiu, o ne pasakosiu – juk dažniausiai vaikystės neprisimename, tik sukuriame iš nuolat kartojamų artimųjų pasakojimų. Buvau žmonių vaikas, susirasdavau „draugų“ bet kur, net parduotuvėje, per penkias minutes. Kiauras dienas leisdavau žaisdama su draugais kieme ar senelių kaime. Bet netrūko ir knygų – nuvažiavusi pas senelius kasdien eidavau į biblioteką ir imdavau po knygą ar dvi, bibliotekininkė netikėjo, kad knygas iš tiesų perskaitau.

Mokykliniai metai… Kokie jie?

Dvylikos gyvenimo metų niekaip nepavyktų suspausti į kelias eilutes. Dabar ryškiausiai išlikę gimnazijos metai Vilniaus Licėjuje. Etikos ir menų mokytojas Ričardas Jankauskas mėgsta Licėjų vadinti „šiltnamiu“, toks jis ir buvo. Tobula erdvė augti, supamai motyvuotų, kuriančių ir tave palaikančių žmonių. Tik reikėjo nepamiršti, kad už „šiltnamio“ sienų egzistuoja realus pasaulis. Tuos ketverius metus prisimenu su nostalgija – kai kurie nė praeiti pro savo mokyklas nenori, o man visada reikia užsukti.

Kas Jūsų mokytojai, kokie?

Tuos, kuriuos prisimenu pirmus, norisi vadinti Mokytojais didžiąja raide. Visų pirma – Mokytoja Vilija Dailidienė, arba rašytoja Vilė Vėl. Ji dėstė lietuvių literatūrą paskutinėse dvejose mokyklos klasėse, bet ne literatūros žinios lieka su tavimi visą gyvenimą. Lieka žmogaus idėjos, vertybinės nuostatos, motiniškas rūpestis. Sako, Mokytojas ateina į tavo gyvenimą tada, kai iki jo „priaugi“ – gal taip „priiaugau“ kaip tik tuo metu, nes susikalbėjome, ji vis dar yra pirmoji mano kūrinių skaitytoja. Atsimenu visas savo lietuvių kalbos mokytojas, ypač Laurą Jančienę – tada dar Žuramskaitę – kuriai buvome pirmoji laida. Ji užkrėsdavo juoku, kalbėdavo su mumis kaip su lygiais. Įsiminė griežta, bet teisinga matematikė Anna Mažulienė, tuomet Černevič. Jau minėtas Ričardas Jankauskas, apie jį sklando legendos visoje Lietuvoje, jo išsakytas mintis, ypač vertybines nuostatas, atsimenu iki šiandien. Taip pat mano auklėtojas, matematikos Mokytojas Antanas Skūpas. Jis šaltais žiemos vakarais virdavo mums arbatą, grodavo akordeonu, bet kartu nedvejodamas po vandens srove kišo lietuvių kalbos sąsiuvinius, kurie ne laiku atsidurdavo ant suolo, mokė be vadovėlių ir niekada neįspėdavo apie kontrolinius… Visų Mokytojų neišvardysiu, jų be galo daug, bet visus atsimenu ir esu jiems dėkinga.

Papasakokite apie pirmuosius bandymus rašyti…

Rašau, kiek save pamenu, ir kompiuteris prigrūstas begalės pradėtų, bet nebaigtų kūrinių. Pirmą kartą viešai savo kūrybą ėmiau publikuotirašyk.lt – trumpas pasakas ir istorijas vaikams. Laikiausi nuostatos, kurios stengiuosi neišsižadėti ir šiandien: rašyti reikia apie tai, ką supranti. Be abejo, rašydamas tik apie išgyventus įvykius save apribotum, tad patyrimas neprivalo būti pirminis, bet paauglystėje apie suaugusiųjų gyvenimą nerašiau. Nuo devintos klasės ėmiau dalyvauti jaunųjų filologų konkursuose, taip kasmet mano kūriniai ėmė ilgėti – nuo vieno puslapio novelių iki apsakymų, apysakos, pagaliau romano. Dabar jau ilgiuosi sugebėjimo rašyti trumpai, glaustai – šiandien tarp lituanistų vis garsiau išreiškiamas trumpojo pasakojimo žanro rašytojų trūkumas. Gal kada dar teks grįžti…

Kokios perskaitytos knygos Jums išliko reikšmingos?

Knygų tiek daug, kad sunku išskirti keletą. Iš vaikystės su savimi išsinešiau Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“, Januszo Korczako „Karalių Motiejuką Pirmąjį“, lietuvių pasakas, Astridos Lindgren personažus. Paauglystėje kartu su Šerloku narpliojau bylas. Knygų lentynoje iki šiol stovi 10+ serijos knygos: „Be šeimos“, „Trys seserys“ – jų begalės. Vėliau sekė Erichas Marija Remarkas, Džekas Londonas, Hermannas Hessė, ypač „Stiklo karoliukų žaidimas“, Kurto Vonneguto knygos, Alberto Camus „Svetimas“, Jerome’o Salingerio apsakymai ir apysakos, Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Lietuvių kūryba – Antano Škėmos „Balta drobulė“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“, istorinės knygos, kaip Dalios Grinevičiūtės „Amžino įšalo žemėje“. Negaliu nepaminėti ir Algirdo Juliaus Greimo semiotikos darbų.

Savo pirmąjį romaną ,,Sudie, rytojau“ rašėte dar gimnazistė, tačiau nepasirinkote lituanistikos studijų, palikote mylimą Vilnių. Kodėl?

Tai nebuvo lengvas pasirinkimas. Bet vyliausi, kad rašyti galėsiu visada – kad ir ką studijuočiau. Dar daugiau – kitokio pasaulio patirtis galėsiu pritaikyti kūryboje. Bent kol kas atrodo, kad ši mintis pasitvirtino.Sudie-rytojau

Kokios naujos patirtys studijuojant psichologiją ir socialinę antropologiją Škotijoje?

Įsiminė ne tik galimybė dirbti su savo srities specialistais, kurių vardus atrandi vadovėliuose, bet tai, kad dėstytojai bendrauja su studentais lyg su lygiais, vertina tavo nuomonę. Jau nuo pirmųjų metų dirbau psichologijos laboratorijoje, Lietuvoje to nebūčiau galėjusi padaryti. Apskritai studijos užsienyje buvo vertingos dėl skirtingų kultūrų pažinimo, kad ir dažnai šie žodžiai dabar kartojami. Vargu, ar būčiau iš tiesų suvokusi socialinę antropologiją, jei nebūčiau studijavusi svetur. Tik kai pats kasdieninėje aplinkoje patiri kultūrinius skirtumus, gali patikėti, kaip žmonės gyvena Amazonės džiunglėse.

Ar dažnai tariate „Sveikas, liūdesy“, ilgėdamasi savojo Vilniaus?

Reikėtų klausti būtuoju laiku, nes studijos baigtos, Vilniaus ilgėtis nebereikia – prieš porą mėnesių su lagaminais parkeliavau namo, sunkiai apsakyčiau, kaip tuo džiaugiuosi. Bet liūdėti per daug neteko. Studijos buvo įdomios, kaip ir žmonės aplink, todėl laikas prabėgdavo nė nepastebint. Kita vertus, buvau dažnas svečias Lietuvoje, draugai juokėsi, kad mato mane dažniau nei esančius Vilniuje.

Greitai Unės Kaunaitės debiutante nebegalėsime vadinti. Jūsų nauja knyga (jau antroji) ,,Žmonės iš Alkapės“ gavo Lietuvos kultūros tarybos paramą. Gal praskleisite paslapties šydą ,,Meno bangų“ skaitytojams. Ar tai romanas? Kas ta Alkapė?

Taip, tai romanas. Dar nenoriu pasakyti per daug, bet Alkapė… Alkapė yra nedidelė šalis Europoje, iš kurios į Didžiąją Britaniją studijuoti ir gyventi atkeliauja jauni žmonės. Visa kita kol kas paliksiu tiems, kurie romaną ims į rankas…

Ačiū už pokalbį.

Advertisements

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s