Pažiūrėkit į šitas nuotraukas ir pasakykit, ar jums niekas nebado akių.

Nes man bado. Vaikštinėdama po Vilnių šias savaites negalėjau nepastebėti, kaip kaskart praeidama pro Žaliąjį tiltą atkreipdavau dėmesį į niekaip derančias skulptūras ir vėliavas. Bet kadangi tiek NATO, tiek juolab Lietuvos istorinei vėliavoms čia pridera būti, pagaliau priėjau prie išvados, kad toms skulptūroms čia ne vieta.

Išvada nebuvo paprasta. Atmintis yra keistas dalykas: mačiau šias skulptūras nuo gimimo ir man atrodė daugiau nei normalu, kad jos ten ir turi būti (kaip dabar gimusiems vaikams Valdovų rūmai atrodys lyg šimtmečius ten stovėję… ką ten vaikams, aš jau pati imu pamiršti, kaip ta vieta atrodė be rūmų!). Pasižiūrėjus senų laikų nuotraukas Žaliasis tiltas rodės tuščias ir plikas. Dėl to puikiai suprantu teiginius, kad „tai yra istorijos dalis“, kad „skulptūros nekliudo“, kad tiltui be jų kažko trūktų…

Bet jos taip pat yra skaudžių trėmimų ir priespaudos ženklas. Ne šiaip stovintis kokioj aikštėj, o ant tilto (tiltai sujungia…), aukščiau už kitus… Jos yra užkariavimo simbolis, padėtas tiksliai ten, kur kasdien, iš aukšto, tai primintų. Todėl ypač šiandieninių įvykių fone man vis labiau ir labiau norisi, kad tos skulptūros pagaliau keliautų į vieną krūvą kartu su kitomis.

Gal ne veltui skelbtas konkursas jas renovuoti neįvyko jau keturis kartus (tai daug pasako). Skulptūros šiuo metu yra Kultūros vertybių registre, tad jų patraukti negalima. Vilniaus savivaldybė, tiesa, svarsto galimybę svarstyti (taip, svarsto svarstymą) jas išimti iš sąrašo. Deja, to nori tik tam, kad būtų galima jas renovuoti nukėlus, nes taip sumažėja tvarkymo kaštai… Bet gal geriau jas pagaliau nukelti ir pamiršti?

Nes atmintis, pasikartosiu, labai nepatvari. Po keleto metų niekas jų nepasiges. O jei labai reikės, atrasim kitų.

P.S. Panašia tema – jei kartais nematėt, praeikit šiom dienom pro Katedros aikštę… (nuotraukos nuotraukose – Z. Kazėno)