Jim Jarmusch – vienas iš mylimiausių mano režisierių, neabejotinai papuolantis į asmeninį šiuolaikinių režisierių trejetuką. Pirmasis jo matytas filmas – „Šuo vaiduoklis: Samurajaus kelias“ (Ghost Dog: The Way of the Samurai) – yra tikrų tikriausias šedevras. Tą patį galima pasakyti ir apie „Negyvėlį“ (Dead Man). Jarmuschas nėra režisierius, kuris „kepa“ filmus (ne, Woody Allen aš neminėjau, prisiminėte patys), per dvidešimt ketverius metus išleidęs vos 11 pilno metro vaidybinių filmų. Bet nė vienas nėra prastas. Vieni silpnesni, kiti stipresni, bet visi verti žiūrėjimo. Jei tik, žinoma, Jarmuschas yra jūsų stiliaus, nes jis tikrai ne kiekvienam.

Būtent dėl jo plaukimo prieš srovę buvo be galo keista sužinoti, kad kitas režisieriaus darbas bus apie populiariąją kultūrą užkariavusius vampyrus. Filmo laukiau ilgai, panašu, pats autorius laukė dar ilgiau. Viename interviu Jarmuschas sakė, kad dėl finansavimo filmas buvo kuriamas net septynerius metus. Jei net tokiems sėkmingiems nekomerciniams kūrėjams kaip Jarmuschas sunku gauti finansavimą, ką daryti kitiems?..

Norisi tikėti, kad kai po šimto metų vaikai mokyklose mokysis apie mūsų dienas ir vampyrų įtaką kultūrai, „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, lietuviškas variantas, deja, neperteikia visų spalvų) bus nagrinėjamas pamokose (drambliuko svajonės, žinau). Jarmuschas eilinį kartą įrodo, kad geram režisieriui bet kokia tema yra gera. Jis ir pats yra savotiškas kino vampyras. Jo filmuose neretai dominuoja naktinės scenos, tad veikėjai vampyrai, gyvenantys tik naktimis, jam be galo tiko. Filmas yra, ko gero, pats vientisiausias režisieriaus darbas, įtraukiantis į tam tikrą tranzo būseną.

Tęsdamas savo minimalistinę tradiciją, siužetą Jarmuschas veja apie du įsimylėjėlius vampyrus Adamą (Tom Hiddleston) ir Ievą (Tilda Swinton), gyvenančius tarp mirštančio Detroito ir egzotiško Alžyro. Dar trys veikėjai, pora masiškesnių scenų, ir tiek. Tilda Swinton virsta Jarmuscho mūza, moteriškuoju alter-ego, spinduliuojančiu intelektualumą. Viename interviu režisierius pasakojo, kad po sėkmingos scenos filmavimo jo ankstesniame filme Limits of Control, jis ištarė: „Tilda, tai buvo nuostabu, ar tekėsi už manęs?“. Į tai gražioji aktorė atsakė: „Mielasis, mes jau susituokę“. Nieko keisto, jog Jarmuschą net nenoromis primenantis Adamas jau tris tūkstančius metų myli būtent Ievą. Ją pamilsta ir žiūrovas.

Filmas išties yra pirmiau apie įsimylėjėlius, ir tik vėliau – apie vampyrus. Adamą ir Ievą galima stebėti ir nieko nedarančius, tiesiog būnančius kartu – tokius du hipius-intelektualus-vampyrus, taip vienas kitą mylinčius, kad ir poros scenų užtenka bet kokiai kitai vampyrų meilės istorijai nublankti istorijoje. Jarmuschas šiame filme pasijuokia iš daug ko, bet ne amžinos meilės, žiūrovams palikdamas tik klausimą, kaip du žmonės sugeba taip ilgai vienas kitą mylėti, kai dauguma kartu neišgyvena nė penkiasdešimties metų… Vienoje scenoje Adamas jų meilę prilygina Einšteino Kvantinio susiejimo teorijai – kad ir kaip toli visatoje bebūtų dvi susijusios dalelės, jei keičiasi viena, kinta ir kita.

Jarmuschas perskiria pasaulį į dvi dalis: vampyrus ir zombius. Tiesa, apie antrąja rūšį žiūrovas sužino nedaug, bet galima suprasti, kad ji vadovauja visam vystančiam, destrukcijos link keliaujančiam pasauliui. Adamas nuolat kartoja, kad nebeturi herojų, idealų, ir nebegali pakęsti aplink gyvenančių zombių. Didžiausia problema vampyrams – rasti gero kraujo, nes žmonės vis labiau užteršia ne tik savo aplinką, bet ir save. Gal Jarmuschas tiesiog tampa aplinkosaugininku, bet žiūrint į vampyrus atrodo, kad jis sentimentaliai pasigenda elitinio kraujo (net žodis „elitas“ mūsų kultūroje toks užterštas, kad jau porą minučių ieškau pakaitalo…). Kažkuo panašią mintį bandė perteikti ir Alleno „Vidurnaktis Paryžiuje“, tik visai kitu stiliumi.

Filmas ne veltui Kanuose buvo apdovanotas už geriausią garso takelį. Pats būdamas muzikantas, Jarmuschas visada peržiūri savo filmus užsimerkęs – nes vien garso takelio turi užtekti. Ir jo užtenka. Filmui originalią muziką kūrė Jim Jarmusch su savo grupe SQÜRL ir olandų kompozitorius Jozefas van Wissemas. Jiems teko viena sunkiausių įmanomų užduočių – sukurti tokią muziką, kuri prilygtų Paganini ir Šubertui, nes būtent šių kompozitorių kūriniai paminimi kaip vieni iš Adamo gyvenimo darbų. Filmą išties verta žiūrėti vien dėl garso takelio.

Jarmuscho parašytas scenarijus leido režisieriui prisiminti savo anglų literatūros studijas, nes taiklių ir šmaikščių detalių filme netrūksta. Net eidamas į ligoninę pasiimti kraujo Adamas pasivadina daktaru Faustu ir susitinka daktarą Vatsoną… Filmo pavadinimas – taip pat kūrinio perdirbinys. 1964 metais Dave Wallis išleido knygą tokiu pačiu pavadinimu, nors siužeto prasme, rodos, abu kūriniai ir neturi nieko bendro. Postmodernizmas pačiame gražume.

Viename iš paskutinių filmo kadrų Adamas išgirsta jauną ir talentingą dainininkę. Į teiginį, jog ji bus garsi, šis atkerta, kad „ji per gera, kad taptų garsi“, Adamo lūpomis išreikšdamas savo paties požiūrį į šlovę. Jarmuschas kartą pasakė, kad jei jo filmai patiks plačiajai auditorijai, žinos, kad padarė kažką ne taip. Apmaudu, bet ir nieko stebėtino, kad per tiek kūrybos metų vienintelė Kanų šakelė ir daugiausiai apdovanojimų jam atiteko už vieną prasčiausių jo filmų „Sulaužytos gėlės“ (Broken Flowers). Dabar belieka pasižiūrėti Blue is the Warmest Colour, bet kažkodėl įtariu, kam Kanų šakelę būčiau atidavus pati.

Įvertinimas: 10/10. Kuo ilgiau apie jį galvoju, tuo genialesnis šis filmas man atrodo.

Rekomendacija: Visiems gero kino ir muzikos mylėtojams, kurie gali išžiūrėti filmą be siužeto. Jį tiesiog gera žiūrėti dėl vientisos, įtraukiančios atmosferos, ir veikėjų, kurių kompanijoje norisi būti.