K. Sabaliauskaitės „Silva rerum III“: neišnaudotos istorinės galimybės

Silva Rerum 3

Teko kiek palaukti, kol naujausia „Silva rerum“ dalis pakliuvo į mano rankas, bet jei jau rašau knygoms recenzijas, jaučiau būtinybę aprašyti ir šią. Tik vertinti šį romanų ciklą nėra lengva. Pardavimais Lietuvoje Kristina Sabaliauskaitė konkuruoja „tik pati su savimi“, kaip minėjo viena literatūros kitikė. Tad ir nuomonių – be galo daug. Bet pradėkim nuo pradžių…

„Silva rerum III“ toliau tęsia Norvaišų giminės istoriją, šį kartą nukeldama skaitytojus į XVIII amžiaus vidurį. Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša <…> vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Kristina Sabaliauskaitė pirmąja knyga sudomino skaitytojus ir kritikus individualiu, „barokišku“ rašymo stiliumi. Jokių tiesioginių kalbų, ilgi, per puslapius besivejantys sakiniai, daug paraitymų ir grožybių. Visa tai knygoje lieka, nors šį kartą sakiniai pasirodė sunkesni. Informacijos labai daug, kartais net per daug, tad stabtelėjęs susimąstai, ką iš tiesų sužinojai?..

Yra tikrai labai gražių sakinių, tiesiog limpančių prie gomurio (…budriai ausimis gaudydami kiekvieną piršto dūžį į dramblio kaulą ar juodmedį, kartais smingantį kaip kulkų papliūpos, kartais – kaip peilis į kūną, lašantį kaip šventintas vanduo ar tįstantį it medus nuo pirštų, liečiantį it švelniausia glamonė, dirginantį it kutulys ar nuvilnijantį it skubrus palaimos šiurpas; išties, oda šiurpo besiklausant, pirmąkart muzika Petrui Antanui kėlė tokias mintis… (p. 94), bet yra ir bereikalingai perkrautų, besikartojančių ir tikrai lyg specialiai suraitytų.

Visa istorinė dalis yra puiki, čia su Sabaliauskaite išties niekas nesivaržys, ji užsiėmė puikią laisvą nišą lietuvių literatūroje. Jau pati istorija tokia įdomi, kad nė rašytojo fantazijos nereikia varginti – Martynas Mikalojus Radvila išties ir haremą turėjo, ir hebrajų kalbą išmoko, su žydais apie tikėjimą diskutavo, filosofinio akmens ieškojo, žmoną įkalino ir psichine liga sirgo… Veikėjas, kurio kiekvienas gali pavydėti. Kiti, deja, prieš jį šiek tiek nublanksta, bet brolis Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė ir jo žmona taip pat įsimena, nors gerokai silpniau. Tekstuose kiek pasisukioja Glaubitzas, dar keli garsesni vardai, kuriuos smagu atpažinti…

Bet čia ir prieinam prie vienos iš didžiausių knygos problemų – jos pagrindinio veikėjo. Petras Antanas Norvaiša yra paprasčiausiai nuobodus. Autorė interviu minėjo, kad norėjo brėžti paraleles su šiandiena, ir tai jai pavyko – viso ko perteklius, pragmatizmas… Bet tam užtenka vieno-dviejų skyrių, idėja aiški. Petras Antanas po pirmųjų puslapių kiek keičiasi, jis pavaizduojamas bent šiek tiek tauresnis už jo aplinką, turintis tam tikrą moralinį kodeksą, nors ir labai pragmatiškas. Jei liktų vien toks, koks yra vaizduojamas pradžioje, išvis nesinorėtų skaityti (dėl to knygos pradžia ir buvo tokia sunki). Knyga pasidaro įdomiausia, kai atsiranda Martynas Mikalojus Radvila, deja, gana trumpam. Pirmojoje „Silva Rerum“ dalyje buvo Birontas, Uršulė – juos atsimeni, jie įstringa. „Silva Rerum II“, tiesa, veikėjai kiek nublanksta, praėjus tiek metų atsimenu marą ir skausmą… O ką atsiminsiu po šitos knygos?

Vienu metu jau buvau patikėjusi, kad Sabaliauskaitė pasuks knygą netikėta linkme – knygos vidury skaitytojas sužino apie organizuojamą Radvilų nuvertimo planą, nušviečiama politinė situaciją (kaip tik tas istorinis laikotarpis, apie kurį paprastai lietuviai žino kur kas mažiau), paslaptingi žydų planai… Deja, viltis užgęsta vos gimusi, nes apie to meto istoriją ir politines intrigas sužinome labai nedaug. Sabaliauskaitė yra menotyros mokslų daktarė ir tai ji savo knygose puikiai pritaiko, deja, tikrosios istorijos pritrūksta. Vietoj to skaitytojui perteikiama tik laikui (beveik) atspari meilės istorija.

Didžiausias Petro Antano Norvaišos gyvenimo įvykis – įsimylėjimas, kuris jį motyvuoja antroje knygos pusėje. Lyg ir viskas būtų neblogai, bet jo „meilė“ yra pagrįsta vien tik iš proto varančiais kūniškais malonumais. Kaip vėliau paaiškėja, jis visiškai nepažįsta moters, kurią myli, neturėjo su ja nė vieno gilesnio pokalbio. Gal autorė ir norėjo tai parodyti? Paviršutinišką tų dienų meilę, pagrįsta geismu? Bet tam situacija perteikta per daug jausmingai. Tik kaip toks paviršutiniškas ryšys gali rūpėti skaitytojui? Ne veltui kažkas internete lygino romaną su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – knygos neskaičiau, tad pabaksnokit pirštu, jei klystu, bet įtariu, kad ten du veikėjus taip pat sieja paviršutiniškas, kūniškas ryšys… Pardavimai, žinoma, nuo to auga, bet tai nėra literatūra, kurią kam nors rekomenduočiau…

Tad čia ir antroji knygos problema – meilės ir erotikos vaizdavimas. Kaip jau ne vienas recenzentas internete minėjo, siužetinės linijos primena nuspėjamą holivudinė scenarijų ir dėl to nuvilia. Nes būtinai, kai jau imi šiek tiek pamėgti pagrindinį veikėją, jis turi nuspręsti iš pykčio išprievartauti savo buvusio draugo (?), nušovusio jo žirgą, haremo moterį. Bet tai, kas prasideda kaip prievarta, virsta į puslapio ilgio glamones ir knygos siužetą varančią meilę… Tipinis Stokholmo sindromas… Erotika knygoje nereitai ne insrumentinė, o pati dėl savęs. Nes net jei pas tave pasibeldžia tavo meilužė – kitą rytą po visą miestą nusiaubusio gaisro, apdegusi ir likusi be namų, tai svarbiausia, ką tuo metu prisiminsi, yra pro suplyšusį sijoną matomi lankai, su kuriais kažkada žaidei jos miegamajame… Tikrai?

„Silva Rerum III“ baigiasi 1770-aisiais metais. Galima nesunkiai atspėti, kas bus kiti knygos veikėjai/as: galbūt Petro Antano sūnūs ir tikrai jo sūnėnas Pranciškus Ksaveras Norvaiša, Radviloms padėjus išsimokslinęs pas jėzuitus, tapęs profesoriumi, garsiu matematiku… Iš to, ką paskaitinėjau, Pranciškus Ksaveras netgi buvo išsiųstas į Angliją susipažinti su technikos naujovėmis – ar „Silva Rerum IV“ kelsis ir į Didžiąją Britaniją? Nenustebčiau, jei Sabaliauskaitė norėtų ir vėl brėžti paraleles su šiom dienom, bet iki to dar reikia pagyventi. Bet kokiu atveju, tai skamba kaip įdomesnis veikėjas nei jo dėdė. Be to, ir laikotarpis žada daug – Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, politika, karai… Jei tik ta medžiaga bus išnaudota ir neužgožta lovos reikalų, tos knygos tikrai lauksiu.

Įvertinimas: 8.5/10. Įvertinimas toks pat, kaip Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ romano, tik už priešingus dalykus. 10 už literatūrinę raišką ir kalbą, bet 7 už idėjas ir neišnaudotas galimybes. Kartelė juk užkelta aukštai.

Rekomendacija: Turbūt jos nė nereikia… Kas ir taip nežino apie šias knygas?..

Reklama

One thought on “K. Sabaliauskaitės „Silva rerum III“: neišnaudotos istorinės galimybės

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s