A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė“: Kai vaikai virsta vilkais

Mano vardas MaryteKai pernai knygų mugėje norėjau įsigyti „Mano vardas – Marytė“, jos nebebuvo. Iššlavė, kaip „Silva Rerum III“ šiemet. Pasimiršusi tik po metų vėl pateko į mano rankas. Pastaruoju metu patraukė prie „Metų knygos“ laimėtojų – anksčiau aprašiau „Vilko valandą“, prieš savaitę „Žuvis ir drakonus“ (mano asmeninę knygą-laimėtoją), o dabar – pernai metų nugalėtoją.

A. Šlepikas rašo, kad norėjo kalbėti apie istorijoje pamirštus vilko vaikus – vokietukus, kuriuos jų mamos siųsdavo į Lietuvą dirbti ir elgetauti, nes pokario Prūsijoje išgyvenimo sąlygos beveik neegzistavo… Dabar, rodos, juos vėl atranda, šiųmetiniame Kino pavasaryje galima pasižiūrėti vokiečių tos pačios temos versiją, Rick Ostermann filme „Vilko vaikai“. Tema išties verta dėmesio. Kino akademijoje mane kažkada mokė, kad lengviausias būdas manipuliuoti žiūrovų emocijomis yra parodyti vaikų skausmą. O čia – visa knyga vien apie vaikus. Ir jų kančias. Tad ir skauda.

Gal dėl to, kad šiomis dienomis kasdien spaudoje kalbama apie karo grėsmę, bet knyga paveikia. Karo įspūdis stiprus ir iš neįprasto taško. Mažų vaikų, kurie net nesuvokia, kas vyksta aplink. Jie tik vilkiukai, kurių instinktai verčia juos bet kokia kaina išgyventi. Dėl to skauda dar labiau – nes karo beprasmybė bado akis. Ir badas bado (Baden Badeno…).

Vienas gražiausių (ir šviesiausių… jų tiek nedaug) epizodų – mama vaikus verčia kartoti, kas ir iš kur jie yra.

Pakartok, mieloji, pakartok ir gerai įsimink.

Esu Monika Šukat, gimusi Gumbinėj, 1936 metų kovo 9 dieną, Evos ir Rudolfo dukra <…> Aš – vokietė. (p.70)

Kai vienas iš berniukų išdidžiai ištaria, kad yra vokietis, mama apsiašaroja. Liepia prisiminti, bet nesigirti. Prisiminti. Visada.

Knygos pradžia pokario Prūsijoje sužavi detalumu: ant žemės pilamos bulvių lupenos, į sterbles nuo žemės jas griebia moterys, besijuokiantys kareiviai, išsprogdintas mietas, kurio pasieniais, besislapstydamos nuo kareivių, pas vaikus bėga motinos, ginklai, su kuriais ima žaisti vaikai… visa suteikia stiprų ir spalvingą vaizdą. Tikrą. Tik kažkodėl visi vaizdiniai ima ir pabėga knygai įpusėjus, kai veiksmas persikelia į Lietuvą. Rodos, šį kraštą autorius turėtų pažinti geriau, bet detalės, lyg tyčia, ištripsta.

Čia negaliu neprikibti ir prie kalbos. Sprendimas nenaudoti tiesioginės kalbos įdomus, sukuriantis pasakojimo įspūdį. Bet pati kalba kartais pasirinkta per daug kasdieniška. Suprantu, kad „aukštąja lietuvių kalba“ gerų romanų dažnai neparašysi, kalbai reikia gyvumo. Bet literatūriškumo tekstui ir pritrūksta. Krummm, krummm, didžiulis juodas paukštis… <….> Krummm, krummm. Tik tas kramsėjimas niekaip nesuskamba.

Labiausiai iš skaitymo išmuša sienų griovimas. Kaip teatre kalbame apie ketvirtos sienos sunaikinimą ir žiūrovo įtraukimą į spektaklį, taip ir knygoje – imi ir kreipiesi į skaitytoją. Ir kitose knygose tai įtraukia, ypač kai pasakojama pirmuoju asmeniu. Čia gi skaitytojas neįspėjamas, neparuošiamas – veiksmas dėliojamas trečiuoju, kai netikėtai: Heinsas laiko užpuoliką prispaudęs prie žemės. Tai berniukas. Heincas jo nepažįsta, tačiau mes juk žinome, kad tai mažasis Hanselis, į kurį, einantį per Nemuno ledą, šaudė rusų kareiviai (p. 59). Čia magija dingsta, kraupus vaizdinys pakeičiamas skaitytojo išmušimu iš vėžių. Rašytojas, rodos, eina lengviausiu keliu – vietoj subtilios užuominos tėkšdamas skaitytojui atsakymą tiesiai į veidą.

Autorius pats knygos pabaigoje pasako, kad knyga pirmiausia buvo kurta kaip filmas, scenarijus. Tai, deja, jaučiama veik kiekviename skyriuje, ir šiek tiek gadina įspūdį. Štai vienas skyrius (taip, ypač knygos pabaigoje jie ypač trumpi):

Renatė blaškosi lovoje, pagaliau atsimerkia, ji išmušta prakaito, karščiuoja.

Iš virtuvės girdėti Stasės ir Elzės balsai. Stasė bara Elzę, kam peršaldė Renatę.

Renatė nurimsta, ji žiūri į lubas ir jai prieš akis iškyla motina, broliai, seserys bei žmogus, kurio veido ji negali prisiminti – jos tėvas.

Renatė verkia įsikniaubus į pagalvę (p. 150).

Beveik nieko nekeitus gali įklijuoti į scenarijų. Ir tokių gabalėlių netrūksta, ypač antroje knygos pusėje, lyg autorius būtų kiek pavargęs versti scenarijų knyga ir palikęs, kaip yra. Todėl šiek tiek apmaudu, nes knyga galėjo būti įtraukta į geriausių lietuvių literatūros kūrinių gretas, bet…

Įvertinimas: 8.5/10. Nes 10 už temą ir idėjas, o 7 už literatūrinę raišką ir kalbą. Knyga man labai patiko – filmas, jei tik kada bus, patiks turbūt dar labiau. Bet žinau, kad ji galėjo būti ir geresnė, ir dėl to neišnaudoto potencialo gaila.

Rekomendacija: istorinių romanų mylėtojams. O šiaip – visiems. Nes knyga moko paprasto žmogiškumo ir yra ypač aktuali šiandieninių įvykių fone.

Advertisements

2 thoughts on “A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė“: Kai vaikai virsta vilkais

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s