Popieriniai laiškai amžinybei

LaiskaiGyvenam popierinių laiškų bado amžiuje. Reikėtų juos įrašyti į Raudonąją knygą arba įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Tarp jų turėtų atsidurti ir Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai (1988–1992)Tautos atminties beieškant ir Apie dievus ir žmones krimtau susižavėjusi. Draugai, su kuriais teko aptarti šiuos semiotikos traktatus, prisipažindavo, kad perskaitę bent trumpam užsiliepsnodavo mintimi studijuoti šį mokslą. Teko ir man panagrinėti universitetų semiotikos kursus… Sako, nereikia susitikti su savo herojais – gali jais nusivilti. Skaitydama jų laiškus kurį laiką net nesiejau semiotikos Greimo ir laiškų Algirdo. Skaičiau kaip romaną, kuriame skaitytojas pamažu išgvildena veikėjų charakterius ir emocijas – lygiai taip, kaip abu veikėjai atranda vienas kitą.

Užsimaniau imti ir parašyti popierinį laišką. Lietuvišką, kurio nereikėtų pabaigti frazėmis Kind Regards arba Best Wishes, o taip, tarsi kaltum į akmenį amžinybėn. Ar kas jums rašė laišką, kurį pasirašytų: Laikau Tave arti, šiltais delnais, ir į mane atklysta obuolių kvapas, o kitame: Tyla vėsi, ir aš tave randu. Tavo Algirdas. Galima ir paprasčiau: Ištikimai tavo, dabar jau iki amžinybės ir atsakymas: Tavo, dar prieš amžinybę, Algirdas. Keli žodžiai, priverčiantys pasijusti nejaukiai, nes neleistinai skverbiesi į kitų žmonių gyvenimus. Tavo, visada, Al.

Kilometrus tarp Prancūzijos ir Amerikos keliauja ne tik pluoštai smulkiai prirašytų laiškų, bet ir trumpos eilutės. Pinigų mėtymas, kas nors pasakytų šiandien. 1989 metų gegužę Greimas išsiunčia tris popierinius žodžius: Laukiu laiško, Algirdas. Kašubienė atsako dviem sakiniais: Tavo dviejų žodžių laiškas „laukiu laiško“, nuskambėjo kaip „duok ranką“. Štai manoji – tu praturtini mano gyvenimą, Algirdai.

Du žmonės, kurie dalinasi tuo, ką jau yra išgyvenę. Tad ir tegalim – kaip veidrodžiai – vienas kitą refleksuoti, tikėdamiesi, kad atspindžio neiškreipsim, nesudrumsim. Jie abu nebeturi, ką prarasti, nes visa jau nugyventa. Kašubienė vėliau klausia, kaip apibūdinti jųdviejų susitikimą? Ar kaip bendraminčių, ar dvasios dvynių? Ar pakeleivių, susitikusių vienišoj kryžkelėj, kelionei artėjant prie galo?..

Jausminga Kašubienė ir į rimtus filosofinius apmąstymus nugrimzdęs Greimas netrunka apsikeisti vietomis. Per trumpą jų susirašinėjimo laiką Aldona virsta ramsčiu, uostu, į kurį Greimas gali grįžti pasiklydęs jūroje. O jis pats ir gyvena kaip jūra – tarp pakilimų ir įdubų. Silpnas ir žmogiškas. Gal ir neherojiški savi herojai, bet pažinties neišsižadu. Skaitydama nuolat prisimindavau Czełową Miłoszą, nes jųdviejų mintys kartais suskambėdavo lyg viena. Miłoszas yra pasakęs, kad mūsų amžių apibūdina „atsisakymas atsiminti“. Nes atsiminti skauda. Skauda ir Greimui.

Iš Greimo laiškų skverbiasi beprasmybės šauksmas. Norėčiau papasakoti, kaip nemoku gyventi, bet kai pradėčiau, tai nuo to viso 600 psl. saga išeitų. Bandęs sukurti mokslą apie prasmę, galų gale pasimečiau, nebežinodamas, kaip atskirti, kas prasminga, o kas nereikšminga. Greimas rašo, kad niekada gyvenime nemokėjo džiaugtis. Viena iš mano svajonių – nuo jaunystės laikų – buvo „gražiai numirti“. Nes gražiai gyventi nemoku. Viskas subanalėja, ar subanalinu.

Vėliau jis klausia, kam apskritai rašyti? Ar ne tas pats „susisiekimo“ beviltiškas noras? Noras pasakyti, kad nėra nieko pasakomo. Ir kartu slaptas ar meluotas troškimas, kad būtų kas pasakyti, kad atsirastų prasmės, vietoj tuščio prasmės noro. Prasmės troškimas sunkiasi iš Greimo rašalo, nors jis ir sakosi ją praradęs. Kūryba privalo turėti adresatą. Tai ne žaidimas, skirtas tik tam, kad praleistum laiką.

Vieną laišką Greimas rašo laukdamas kūrybinės grupės, turinčios jį nufilmuoti dokumentiniam filmui. Jis klausia: Kaip kalbėti, į ką, į „būsimas kartas“? Nusispjaut man į jas. Stabteliu ir nepatikiu. Nenusispjaut, tik jis ir vėl paskęsta prasmių jūroje. Cliffordas Geertzas yra pasakęs, kad žmonės yra gyvūnai, įstrigę pačių sumegztuose prasmių tinkluose. Greimas man ir primena vorą, nusimezgusį neaprėpiamo dydžio tinklą, ir pamažu pavirtusį muse. Penkiolika metų tikėjau į Tėvynę, ar tik maniau, kad tikėjau? Ir kitus įtikinėjau. Trisdešimt metų tikėjau į Mokslą, į mokslo reikalingumą ir naudingumą žmonijai. Ir kitus įtikinėjau. Kas iš tų burbulų liko? Tėvynė eina savo keliu, o mokslas – velniop.

Antropologai kalba apie „liminalią būseną“. Tai buvimas tarp „čia“ ir „ten“, virsmas, laukimas ir nežinojimas vienu metu. Dažniausiai jais apibūdinami įšventinimo ritualai. Arba sunkiai sergantis žmogus – nei gyvas, nei miręs. Vaikystės pasakose veikėjai turėdavo pasirodyti „nei raiti, nei pėsti“ ar „nei nuogi, nei apsirengę“, kad įrodytų savo sumanumą ir sugebėjimą virsti kažkuo kitu. Šiandien žurnalistai taip vadina „žvaigždes“ vakarėliuose. Bet tikroji „liminali būsena“ – magiška, priverčianti joje esantį stengtis labiau, įrodyti savo vertę.

Esu ne kartą girdėjusi klausimą, kodėl lietuvių literatūra sovietmečiu buvo daug gilesnė ir „geresnė“ nei Nepriklausomybės metais. Ypač išeivijos kūryba. Viena vertus, ji buvo gilesnė būtent dėl prasmės, kurią skaitytojai jai suteikdavo – uždraustas vaisius daug saldesnis. Bet būdami išeivijoje žmonės taip pat yraliminalioje būsenoje. Nei naujoje šalyje, nei savoje. Miłoszas yra pasakęs, kad harmonijos su aplinka praradimas ir nesugebėjimas pasaulyje jaustis kaip namuose priverčia – paradoksaliai – integruotis į šiuolaikinę visuomenę ir, jei esi kūrėjas, būti suprastam. „Norint išreikšti šiuolaikinio žmogaus egzistenciją, žmogus turi gyventi kažkokioje išeivijoje“.

Harmonijos praradimas kartu yra variklis, stumiantis juos visus į priekį. Greimas rašo straipsnius, knygas, leidžia žurnalus, žodynus, dėsto paskaitas, Kašubienė rengia parodas, rašo knygą, straipsnius… Tragiškiausia, – ir kartu nuostabiausia, – kad net tiek daug pasiekę, jie jaučiasi dar mažesni nei anksčiau, nieko nenuveikę. Ir tai juos skatino daryti dar daugiau. Jie pasiklydę erdvėje ir vertime. Nes nebelieka nieko tikro. Net Greimo šuo spėja numirti anksčiau nei jis. Gal tik tie popieriniai laiškai dar ir laiko jų tinklus.

Greimas rašo, kad, kaip individo, jo išvis nėra, jis tik vaidmenų, kuriuos pats susikūrė, stebėtojas. Šioks toks išsigelbėjimas – tai laikytis drauge, išlaikyti tokį voratinklinį ryšį, kuris sukelia iliuziją, kad esi. Esė Mano ketinimai Miłoszas kalba apie tą pat. Nujautimą, kad čia yra trumpam, kad tik rašydamas „aš esu čia“ jis ir gali būti čia. Kad ir kiek stengsis, jis bus tik trupinys šioje žemėje, vaidmuo, kurį vaidina. Galima tik bandyti vienam su kitu bendrauti. Kaip kad Algirdas su Aldona.

Tada belieka tik imti ir parašyti kam nors popierinį laišką. Kad ir be progos. Ir pasirašyti – iki amžinybės, nes esam čia.

Esė spausdinta „Pašvaistė“, 2014 m. Nr. 1 ir Bernardinai.lt

Reklama

4 thoughts on “Popieriniai laiškai amžinybei

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s