U. Radzevičiūtės „Žuvys ir Drakonai“: Mano Metų knygos rinkimų laimėtoja

zuvys ir drakonaiVakar – paskutinę Knygų mugės dieną – tradiciškai apdovanoti Metų Knygos rinkimų nugalėtojai. Suaugusiųjų kategorijoje skaitytojai aktyviausiai balsavo už Andriaus Tapino romaną „Vilko valanda“, poezijoje – Artūro Valionio eilėraščių knygą „Apytiksliai trys“, vaikų kategorijoje – už Ingridos Vizbaraitės pasaką „Karžygiuko istorija“.

Recenziją apie „Vilko valandą“ rašiau jau anksčiau. Turbūt nieko keisto, kad ši knyga laimėjo, nes  reklama yra reklama. Jei šiemet būtų buvusi Paauglių kategorija (ir jei komisija būtų išdrįsusi jai priskirti Tapino romaną), būčiau labai apsidžiaugusi jos pergale. Šį kartą sirgau už kitą knygą – Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir Drakonai“. Buvo naivu tikėtis, kad ji laimės, bet ta proga bent jau ją aprašysiu – gal taip ją perskaitys daugiau žmonių.

„Žuvys ir Drakonai“ – pirma Radzevičiūtės knyga, kurią ėmiau į rankas. Ilgai varčiau knygyne (leidyklos atstovė patikino, kad gera, bet kaip pasitikėti – juk nesakys, kad išleido blogą knygą…), pratinausi prie smulkaus šrifto, prie sakinių dėliojimo (kiekvienas sakinys prasideda nauja eilute), milžiniškų paraščių… Bet galiausiai visa tai ėmė ir pasimiršo.

Sunku pasakyti, apie ką tiksliai ši knyga – tai dvi lygiagrečiai pasakojamos istorijos (romanas romane?..), viena – apie XVIII amžiaus Kiniją, kita čia (kad ir kur tas čia), šiame amžiuje, kažkur nelabai toli mūsų. Bet siužetas šioje knygoje beveik neegzistuoja. Paauglystėje manydavau, kad knygos pabaiga yra svarbiausia jos dalis – nes čia ima ir išsiriša visos siužetinės linijos, čia paaiškėja (kas? na, kažkas, bet paaiškėja). Radzevičiūtės knygoje tos linijos tokios neaiškios, kad ir jų pabaigos nelauki, mėgaujiesi procesu. Ir puikiu stiliumi – net jei kartais juo užsižaidžiama, niekada neužsižaidžiama per daug. Kaip rašė Kazlauskaitė, belieka tik pavydėti sugebėjimo taip rašyti. Bandžiau surasti pavyzdžių, imti, ir parodyti, bet viena eilutė to neperteiks.

Kinai kaip drugeliai: būtų galima ir nežiūrėti, bet labai įdomu.

Miki nerimas, kad jai jau daugiau nei dvidešimt ir ji dar nesirealizavo gyvenime, persiduoda ir kitiems. / Tokius žmones reikia izoliuoti, kad aprimtų.

Romanas man vis primindavo Kurto Vonneguto knygas. O kadangi jo knygas labai mėgstu, tai čia tikrai didelis įvertinimas. Net tragiški įvykiai joje perteikiami su išskirtiniu humoru. Ir temos gvildenamos subtiliai – apie pabėgimą ir ieškojimą, apie kinus (apie juos labai daug) ir europiečius, apie norą kažką pakeisti, apie šeimą… Prieš skaitydama permečiau akimis vieną internetinę recenziją – jos autorė knygos nesuprato. Galiu suprasti, kodėl, nes tai tikrai nėra tradiciška lietuviška knyga, ir ne veltui apie Radzevičiūtę rašoma, kad ji atitrūkusi nuo lietuviškos rašymo tradicijos. Atitrūkusi, tiesa, bet visomis geriausiomis prasmėmis. Kad tik tokių knygų būtų daugiau. Jos greičiausiai niekada nelaimės, bet jos verčia laukti kitų lietuviškų knygų.

Įvertinimas: 10/10. 10 rašyti labai baisu, nes visada įmanoma rasti smulkių priekabių, bet knyga tikrai verta dėmesio. Ir atsiduria mano mėgstamiausių lietuviškų knygų sąraše.

Rekomendacija: Nusivylusiems lietuviška literatūra – imkite ir skaitykite. Ir tiems, kurie nori tiesiog geros knygos.

Advertisements

4 thoughts on “U. Radzevičiūtės „Žuvys ir Drakonai“: Mano Metų knygos rinkimų laimėtoja

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s