Eidama į paskaitas, kasdien praeinu pro H&M parduotuvę.
Čia jūs turbūt sustojate ir svarstote, ar jau perversti kitą lapą, ar dar skaityti toliau. Nes ir vėl… Dar bandote sugalvoti, kiek ir kas man sumokėjo, kad parašyčiau šį straipsnį. Man tai irgi įdomu.
Eidama į paskaitas, kasdien praeinu pro H&M. Per trejus metus neatsimenu, ar nors kartą ten ką nors nusipirkau. Atvėrusi naujienų portalų langus savo kompiuteryje nebesuprantu, kas vyksta. Per naujos parduotuvės atidarymą Vilniuje prie durų plūsta tūkstančiai žmonių, jaunuoliai per naktis miega prie durų, nes pirmiesiems dešimčiai bus padovanotas 350 litų čekis, o išvakarėse į parduotuvę įleidžiami VIP svečiai – kad ir kas jie būtų. Užplūsta deja vu jausmas, tik anksčiau jis būdavo malonus.
Fizika išmoko, kad energija niekur nedingsta – ji tik įgauna kitas formas. Nebeinantys į bažnyčias atsiradusią tuštumą užpildo naujais dievais. Kai kurie iš jų naktį meldžiasi prieš vitrinas. Jei gerai pamenu, tai pirmasis toks atvejis Lietuvoje – bet bus ir daugiau, daug daugiau. Tuo pat metu Amerikoje One Direction gerbėjai laukia savaitę, kad pakliūtų į nemokamą koncertą. Savaitę, aš neperdedu. Laimė, vasara, juk kitaip turėtų eiti į mokyklą. Nors stovi ten ir moterys su mažais vaikais. Ir savaitę miega palapinėje arba kėdutėse ant šaligatvio.
Galėtum pagalvoti, kad žmonės Lietuvoje nebeturi rūbų. Tačiau skaitant spaudą kyla ir kitų minčių. Masių manipuliacija – tai kryptingas psichologinių technikų naudojimas, norint kontroliuoti ir paveikti mases. Tai tėra ledkalnio viršūnė, pasitelkiama žmonėms jau įsisąmoninus propagandą. Istorijos pamokose mus moko tai atpažinti: žmogus su ūsiukais, ranka į viršų… Jo klausyti nereikia. Bet kaip atskirti daugumos – manęs, tavęs ir jų – kuriamą propagandą, kai mes patys nežinome ją skleidžiantys?
Įžengusi į knygyną naiviai tikiu, kad populiariausių knygų dešimtukas sudarytas tokių kaip aš: skaitytojų. Nusiėmusi rožinius akinius suprantu, kad kiekviena knyga ant bet kurios lentynos ar lango vitrinos neatsiduria už ačiū. Internetiniai straipsniai, kurie sulaukia padirbtų teigiamų balsų, sulaukia 32% daugiau tikrų teigiamų atsiliepimų. Tad populiariausių knygų dešimtuke esančios knygos jūsų neapgauna – jas tikrai perka, ir perka gausiai. Bet daugiausia dėl to, kad kažkas visų pirma jas ten padėjo.
2007 metais, atidarant Primarko parduotuvę Oksfordo gatvėje Londone, trijų tūkstančių žmonių minia išlaužė parduotuvės duris, saugomas penkiasdešimties apsaugininkų, ir du iš jų sužalojo. Nebūtų taip elgęsi pavieniui, bet minioje ištirpsta mus kaip kirminas graužiantis atsakomybės jausmas. Ypač, kai tokios priežastys. Tarp laukusiųjų žaibiškai sklido gandai, kad viskas bus parduodama po vieną svarą – gandai atkeliavo iš parduotuvėje dirbusių draugų lūpų ir jų viršininkų. Išlaužę duris jie lėkė prie prekių – prekių, kurios kainavo lygiai tiek pat, kaip ir kitose 163 tos pačios linijos parduotuvėse Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Bet net jei gandai būtų buvę teisingi, Primarko kainos ir taip tėra keturis svarus kainuojančios palaidinės – ar skirtumas iš tiesų vertas stovėjimo prie parduotuvės durų nuo antros ryto?
Mačiusieji chaosą prilygino jį IKEA atidarymui Londono šiaurėje, kai 2005-ųjų vasarį šeši tūkstančiai pirkėjų stumdėsi dėl galimybės būti pirmiems eilėje. Rodos, mes dar to nepasiekėme. Tik D. Grybauskaitė pagerbė parduotuvę. Ir aš ją suprantu – išgirdusi apie IKEA atidarymą iš tiesų apsidžiaugiau. Tik jausmas slūgo artėjant išganymui. Ypač po H&M psichozės.
Spauda kasdien rašo apie didįjį įvykį – nupirkti užtenka vieną, kiti nenori atsilikti. Džiaugsmingi komentarai (pirmieji parašyti uolių žurnalistų), skatinantys tolesnius palankius atsiliepimus. Lygesniems už lygius surengiamas išankstinis atidarymo vakaras. Žymūs besišypsantys veidai. Specialios nuolaidos pirmiesiems. Atidarymui parinktos laisvos dienos. Tiesiogiai transliuojama pirmųjų dienų psichozė. Ir tada jūs lėkėte į šventąjį rojų. Ne?
Purtote galvą ir gudriai nusišypsote – „manipuliaciją perkandau iš karto“. Kasdieniai straipsniai jūs tik pykdė, gal net neiškentęs parašėte komentarą, nes reklama įgriso iki gyvo kaulo. Tik neigiama reklama yra irgi reklama, skatinanti dar didesnę psichozę.
Esam socialūs gyvūnai, kuriuos evoliucija išmokė brangių pamokų – prisitaikyk arba žūk. Todėl minios sukelia sumišimą ar net paniką, verčiančią kartoti elgesį, gerai nesuprantant jo pasekmių. Ne veltui viena močiutė rugpjūčio 15 dieną manęs paklausė, kaip patekti į tą muziejų. Kas tai per parduotuvė ir kodėl jai ten reikia, ji dar gerai nesuprato, bet bijojo pražūti žiauriame pasaulyje.
Masinės isterijos atvejų pasitaiko kasmet, dažniausiai mergaičių mokyklose kur nors Tanzanijoje, Portugalijoje ar Meksikoje, kai daugiau nei trims šimtams mokinių staiga išryškėja tokie pat nepaaiškinamų ligų simptomai. Pavyzdžiui, visos mergaitės puola alpti arba nebegali vaikščioti, lygiai kaip ir jų skaitomos populiarios knygos veikėja.
Bene žinomiausias toks masinės isterijos sukėlimo metodas – nukrypimo stiprinimo spiralė (deviancy amplification spiral). Svarbiausia sukurti uždarą ratą, didinantį straipsnių apie tam tikrą įvykį skaičių. Dažniausiai tai pritaikoma antivisuomeniniams renginiams ir veda moralinės panikos link. Įvykis pateikiamas kaip vienintelis, neturintis precedento, bet pagaliau peržengiantis visuomenės tolerancijos ribas. Spauda ignoruoja bet kokią prieštaraujančią statistiką, maži dalykai pasidaro svarbūs ir visi trokšta apie juos sužinoti. Tai sukuria spiralę, nes apie įvykį rašoma vis daugiau ir daugiau. Čia įsitraukia politikai, žymūs žmonės ar net teisėtvarka, skirdami įvykiui didelį dėmesį ir siekdami populiarumo elgiasi pagal daugumos nuomonę.
Taip kasmet sukeliamos masinės isterijos dėl naujų gripo formų, kurios įgauna naujus ir vis baisesnius pavadinimus. Juk farmacija ne veltui traukia norinčius užsidirbti. Lygiai taip pat savaitę nebuvo įmanoma neskaityti apie gėjų eitynes. Tobulai struktūrą atitinka „Ko nori mergaitė?“ istorija. Pasitelkiant manipuliacijos priemones iškeliamos naujos žvaigždės: staiga sukuriant „gražiausią Lietuvos merginą“, rašant tiesmukai, laukiant neigiamų komentarų, kurie tik didina populiarumą, ir būtinai aprašant emocingą istoriją, kuri turėtų paveikti skaitytojus. Lengviausia rašyti apie sunkią vaikystę, tėvų netekimą ir žeidžiančią, nepelnytą visuomenės kritiką.
Galite džiaugtis. Galite pykti. Bet vienintelis būdas su tuo kovoti yra spengianti tyla.
Gyvenam nuobodų gyvenimą. Vis tikimės, kad sulauksime Godo ir kažkas nors kiek pasikeis. O kai nesulaukiama, juo trumpam virsta IKEA arba H&M, nors visai ne jų iš tiesų norime.
Esė spausdinta žurnale „Pašvaistė“, 2013/04.
Unės tinklaraštis 
Palikti atsakymą: Lietuvių namų darbas Atšaukti atsakymą