Surasti cukrinį žmogų norėjau jau seniai. Šiųmetiniame Kino pavasaryje nespėjau į jį nubėgti, gal reikėtų sakyti, kad ten ir nebuvau – juk viena antraštė skelbė, kad Kino pavasaryje buvo tik tie, kurie pasižiūrėjo šį filmą. Išėjusi iš kitos salės susidūriau su plaukiančia minia – šviečiančiais veidais, suradusiais savąjį cukrinį žmogų. Po to sekė dar keli nepaprasti komentarai ir žiūroviškiausio filmo apdovanojimas Kino pavasaryje. Tiesa, turbūt šis apdovanojimas nublanksta prieš Oskarą ar JAV režisierių gildijos prizą geriausio dokumentinio filmo kategorijoje bei dar kitus 25 apdovanojimus.

„Searching for Sugar Man“ (2012) – dokumentinis filmas apie Meksikos/Amerikos muzikantą Sixto Rodriguezą, kuris aštuntajame dešimtmetyje taip ir neiškilo į muzikos padanges. Jo plokštelę išleidusios kompanijos vadovas skaičiavo, kad greičiausiai buvo parduotos šešios kopijos – nusipirko jis, jo dukra, gal dar keli pažįstami.

Pirmasis filmo trečdalis lyg ir nuvylė. Žiūrėjau ir bandžiau suprasti, kuo šis filmas taip sužavėjo kitus? Daug kalbų (net kaip dokumentiniam filmui), daug pompastikos (visi vis kartoja ir kartoja, koks jis buvo įdomus ir geras, bet bet bet… „niekaip nesuprantu, kodėl jis nesužibėjo“), kartais juokingi filmavimo pasirinkimai, ir net muzikos neleidžia padoriai pasiklausyti. Tad kur šio filmo paslaptis?

Maža to, su vakarietiška dokumentika man visada sunku – tenka pamiršti, kad tavimi bandoma manipuliuoti. Ir net nemėginant to slėpti – kažkas nubraukia ašarą (jau nebeatsimenu, kada mačiau amerikietišką dokumentiką be „užslėpto“ ašaros nubraukimo), nuolat skamba didingi palyginimai, kuriais sunku patikėti… Panašiai jautiesi, kai skaitai DELFI antraštes, kuriose kasdien kas nors „kraupiai paaiškėja“, visos merginos tik „pribloškiančio grožio“, o kur dar „sukrečiantys vaizdai“… Imi ir atbunki, kitaip neišgyventum.

Ir čia istorija mus nubloškia į Pietų Afriką, apie kurią mano istorinėse žiniose žiojėjo plati skylė (lyg į žodį „deimantai“ sutilptų viskas, ko reikia). Pasak legendos, Rodriguezo plokštelę į PAR atskraidino vaikino aplankyti susiruošusi amerikietė ir netrukus plokštelės kopijos ėmė sklisti po visą šalį. Jo dainos, gvildenančios politinius ir nelygybės klausimus, tapo savotišku revoliuciniu himnu. Čia nenorom prisimeni Žičkytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ ir viskas stoja į savo vienas – Rodriguezas tapo Afrikietišku roko maršu, padėjusį įveikti apartheidą – rasinę segregaciją ir diskriminaciją. Rodriguezo plokštelės buvo uždraustos, net braižomos cenzūros… Kuo ne sovietmetis?

The mayor hides the crime rate

Council woman hesitates

Public gets irate but forget the vote date

<…>

 Garbage ain’t collected, women ain’t protected

Politicians using people, they’ve been abusing

The mafia’s getting bigger, like pollution in the river

And you tell me that this is where it’s at.

<…>

Living by a time piece, new war in the far east.

Can you pass the Rorschach test?

 [This Is Not A Song, Its An Outburst]

Įdomiausia dalis – niekas nežinojo, kas tas Rodriguezas yra, afrikiečiai teturėjo vieną vienintelę jo nuotrauką ant plokštelės viršelio. Bet PAR jis buvo populiaresnis už „Rolling stones“ ar Bobą Dylaną… Viena iš legendų pasakojo, kad Rodriguezas, neištvėręs kylančio žiūrovų pasipiktinimo ir nusivylimo, vieno koncerto metu nusišovė. Prieš tai ištaręs:

But thanks for your time

Then you can thank me for mine

And after that’s said

Forget it

[Forget It]

Visko aš nepasakosiu – nors filmo tai ir nesugadina, žiūrėjau jau žinodama laimingą pabaigą. Vienas PAR žurnalistas nusprendžia išsiaiškinti Rodriguezo mįslę ir sužinoti, kaip jis iš tiesų mirė. Tik… ar mirė? Atrodytų, pelenių (bjauriųjų ančiukų) istorijos jau tiek kartų nupasakotos, kad turėtų nebekelti emocijų. Bet po filmo lieki kaip reta pakylėtas.

Pagaliau žiūrovai išvystą ir patį Rodriguezą. Ir dokumentines ištraukas iš 1998 metų koncerto PAR – jas žiūrint neįmanoma nesišypsoti. Ypač kai supranti, ką PAR gyventojams reiškė jį išvysti – kažkas panašiai reaguotų į iš kapo prisikėlusį Elvį Preslį, Džoną Lenoną ar Džoną Bonemą. Emociškai filmas sudėliotas tiesiog fantastiškai, kai kiekvieną akimirką nuotaika geometrine progresija kyla aukštyn. Ir manau, kad raktas į filmo sėkmę yra aiškus, bet unikalus – tai paties Rodriguezo asmenybė.

Jo paprastumas, nesusireikšminimas spinduliuoja nuo pirmos sekundės. Įdomiausia, jog tai nėra kuklumas ar naivumas, tai ne vargšas žmogelis, kuris vis dar negali patikėti savo sėkme. Jis spinduliuoja kažkokią gilią išmintį, dar ir savo išvaizda primindamas seną indėnų genties vadą. Paprastas žmogus, dirbantis statybose (čia nemažai atsiskleidžia ir Amerikos klasių sistema), rašantis tokio gilumo tekstus, jog šiuolaikiniams pop muzikantams reikėtų dar ilgai pasukti galvą, bandant suprasti tų žodžių prasmę.

Cause my heart’s become a crooked hotel full of rumours

But it’s I who pays the rent for these fingered-face out-of-tuners

And I make 16 solid half hour friendships every evening

Cause your queen of hearts who is half a stone

[Cause]

Žinoma, filmas pateikia pagražintą versiją – sužinome, kad Rodriguez negauna pinigų, jo gyvenimas nepasikeitęs, lobsta kiti. Galbūt filmavimo metu taip ir buvo, sunku pasakyti, dabar muzikantas groja visame pasaulyje, o užsidirba ne tiek ir mažai – tik viską ir išdalina.

Jis jau 40 metų gyvena tame pačiame name Detroite, neturi nei mašinos, nei kompiuterio, nei televizoriaus… Net telefoną įsigijo tik priverstas dukters, kuriai pabodo jo ieškoti, važinėjant po kaimynystę. Jo dukra pasakoja: „Vieną kartą jis man pasakė, kad yra trys pagrindiniai poreikiai – maistas, drabužiai ir pastogė. Kai tai gauni, visa kita tėra glajus (eng. icing)“. Jo koncertai leido Rodriguezui išeiti į pensiją iš statybų įmonės ir netgi pradėti svajoti apie trečiąjį albumą. Įdomus faktas – jis vis dar neturi grupės, kiekvienoje šalyje jam mielai asistuoja tos vietos garsūs muzikantai.

Well I found that in all these places that I’ve played

All the people that I’ve played for are the same people

[A Most Disgusting Song]

Rodriguez netgi nenorėjo pasirodyti filme. Švedų režisierius Malik Bendjelloul ketverius metus važinėjo į Detroitą ir kaskart turėjo nusivilti, nes muzikantas nesutikdavo duoti interviu. Režisierius teigia, kad jam pasisekė tik todėl, jog Rodriguezui galiausiai jo pagailo. Atsisakė jis dalyvauti ir Oskarų teikimo vakarą, nenorėdamas nustelbti filmo režisierių. „Kai laimėjome prizą, miegojau,“ pasakojo Rodriguezas. „Tik mano dukra Sandra man paskambino ir pasakė. Bet kokiu atveju neturiu televizoriaus.“

Rodriguezas tiesiog pavergia. Nes idealizmo krizę išgyvenančiame pasaulyje be galo gražu pamatyti nuoširdų, paprastą žmogų. Ir net vakarietiškos dokumentikos kameros nesugeba to paslėpti. Kai, rodos, pusė jaunosios kartos tenori būti žvaigždėmis – nesvarbu, ką darančiomis ir ką veikiančiomis, svarbu, kad taptų lietuviškomis valentaitėmis ar užsienietiškomis Paris Hilton (aš vis dar planuoju išvyką į kino teatrą, pamatyti Sofijos Coppolos „Blind Ring“, pasakojantį apie šiandieninę sužvaigždėjimo kultūrą)… Tarp visų šitų cukrinių žmogeliukų, kurie palijus ištirps be pėdsakų istorijoje, yra taip gera matyti tikrą žmogų, kuris nori kažką pasakyti kitiems, nori būti atsimintas už savo darbus.

Rekomendacija: dokumentikos, muzikos, istorijos gerbėjams. O jei jau visai atvirai – tai tikrai visiems. Nes tai graži pelenės istorija, kai ieškai cukrinio žmogaus, o randi tikrą. Ir dar gyvą.

Įvertinimas: 9/10

IMDb reitingas: 8.1

P. S. Vienos dainos eilutė neabejotinai pavergė Lietuvos žiūrovus: „My Estonian Archangel came and got me wasted“

And you claim you got something going

Something you call unique

But I’ve seen your self-pity showing

As the tears rolled down your cheeks

<…>

‘Cos I was born for the purpose

That crucifies your mind

<…>

And you assume you got something to offer

Secrets shiny and new

But how much of you is repetition

That you didn’t whisper to him too

[Crucify Your Mind]