A. Tapino „Vilko valanda“: apie Vilnių, reklamą, stereotipus ir filologes

Vilko valanda„Vilko valandą“ perskaičiau šiek tiek neplanuotai. Šiaip jau iš principo neėmiau knygos į rankas, nes mane nervina į akis brukama reklama. Lygiai taip pat neimu ir Danieliaus Dalbos ir Co, nors pirmąsias dvi Sabaliauskaitės knygas vertinu. Jei kada paklius į rankas ar netyčia aptiksiu bibliotekoje, perskaitysiu, bet pirkti nesinori. Taip ir Tapino knygą man neprašomas pasiūlė draugas, kuriam ši knyga tikrai patiko. Tokių teigiamų atsiliepimų sulaukiau ir daugiau… Žodžiu, paėmiau knygą nusiteikusi šiek tiek priešiškai (dėl reklamos) ir per daug tikėdamasi (dėl gerų atsiliepimų). Mišinys ne toks ir geras, bet rezultatas išėjo pusė bėdos.

Ar jums knyga patiks pirmiausia priklauso nuo to, ar mėgstate nuotykių žanrą. Skaitydama vėl pasijaučiau vienuolikos, kai vienu įkvėpimu rijau Harį Poterį – jį myliu ir dabar, bet vis dėlto jaučiu, kad pasenau.

Trumpa santrauka: veiksmas vyksta 1905 metais, Vilniuje, kurį žydai išpirko iš Rusijos imperijos gniaužtų ir pavertė laisvuoju Aljanso miestu, kuriame knibžda naujausi išradimai (alchemija!), skraido dirižabliai (ir ne tik!), netrūksta mašininių robotukų… žodžiu, toks pats Vilnius galėtų būti drąsiai aprašytas 2105, milžiniško skirtumo nebūtų.

Tokio Vilniaus regėti neteko ir – kaip vilnietei – vaizdas smagus. Nes miestas išdidus, jame netrūksta protingų ir miestui iš tiesų atsidavusių žmonių (žinoma, tik ne miesto murmistras/meras), Vilnius toks galingas, kad jo nevykusias kopijas bando kurti rusai… Ir su visomis provokacijomis jis šauniai susidoroja. O kur dar požemiuose kaukiantis vilkas – tikrai linksmiau už basiliską. Kaip gali būti nesmagu skaityti?

Knyga įtraukia ir į lengvą intelektualinį žaidimą: nors autorius teigia, kad čia nė krislo tiesos, smagu ieškoti tikrų istorinių faktų. Štai ėmiau ir sužinojau, kad Tauro kalnas taip pavadintas veik atsitiktinai – kadangi dalis kalno aštuonioliktame amžiuje priklausė Teodorui Daraškevičiui Boufalui, jį ėmė vadinti Bufalo kalnu, o lietuvaičiai per daug nesigilindami išvertė pavadinimą į lietuvių kalbą… Tokių detalių ten ir daugiau (aprašo jas ir Tapinas savo puslapyje, bet prie papildomos reklamos nesidėsiu, gūglinkit patys).Vilko valanda2

Didžiausias šios knygos minusas – tikrai prastai redaguota meninė kalba. Nežinau, kam čia daugiausia priekaištų: ar pačiam autoriui, ar meniniam redaktoriui, nors aišku, kliūva abu. Skaitant tekstas kai kur paprasčiausiai nešvarus, veik norisi griebti pieštuką ir pakeisti žodžius, išbraukyti dalį sakinių, nutylėti kelis žodžius… ir to užtektų, kad akys eilutėmis bėgtų nesustodamos. Visai kas kita – banalūs, labai iš teksto iššokantys palyginimai ir erzinantys pasikartojimai, kai rodosi, kad autorius pats pamiršo, jog žodis žodin jau tai rašė.

Tikslius pavyzdžius sunku surasti, nes tai pajauti skaitydamas, bet sakykime: „…Sidabras nusprendė nušauti iš karto tris zuikius: pravėdinti galvą, iš viršaus apžvelgti miestą ir su patikėtiniais aptarti tolimesnį veiksmų planą.“ (299p.) Viskas puiku, kol po šešių pastraipų skaitau vėl: „Norėjo pravėdinti galvą, apžvelgti miestą iš viršaus ir su vyrais aptarti, ką daryti toliau“ (300p.) Veikėjai velniškai dažnai prikanda lūpą, „vilniečių burnos suapvalėjo kaip didelė O raidė“, o „geroje draugijoje laikas bėga kaip vanduo“.

Gal ir ne visi čia mane supras, bet kai skaičiau, kartais juokiausi, o kartais net pyktis ėmė, kad kai už knygą reikia tiek mokėti, ją bent jau galėtų kruopščiau suredaguoti. Juolab, kad ir redaktorių buvo net du: ir korektorė, ir meninis redaktorius… Labiausiai buvo tiesiog gaila – tokios smulkmenos, o taip kenčia knyga… Bet užteks tos širdy pabudusios filologės.

Stereotipiški šablonai irgi neprideda žavesio. Plėšikų vadas Motiejus Kairys – su kabliu vietoj kairės rankos. Na, sakykime, filmus visi žiūrėjome… Bet kai netrukus ir Petras Vileišis pasirodo su metaliniu protezu vietoj rankos, kažkaip juokinga – ar Vilniuj kas visiems rankas kapoja, ar kaip?

Stereotipiškas ir tas juoda/balta dalijimas: rusai blogi, britai geri… Rusai organizuoja perversmus Vilniuje, kursto ir į visas puses dalina kyšius, o ir visi kurstytojai – rusų kalėjimuose anksčiau kalėję nusikaltėliai… Ir visa Vilniaus „laisvoji“ spauda (nuolat pabrėžiant žodį „laisva“) sėdi rusų kišenėje, „Vilniaus teisybė“ ieško vien tik skandalų ir šmeižto… Stereotipiška, bet taip arti teisybės, kad nėra pikta. Gal kam skaitant atsivers akys, tai gal ir gerai, kad viskas taip tiesiai šviesiai sukalta, ir jokių papildomų užuominų skaitytojui gvildenti nereikia. Čia jau išlenda rašytojas-žurnalistas, ir išlenda gerąją prasme.

Tad ir didžiausias knygos pliusas – labai skaniai „susivalgančios“ užuominos apie gyvenimo realijas. Bėdų Rožė, Venskienė, Solomonas, nūtrūktgalvio lakūno Adamo Gaber-Volynskio skrydis po Žaliuoju tiltu… čia didelės išmonės nereikia. Bet yra ir kur kas subtilesnių dalykų, tarkime, angliškai prastai šnekantys valdininkai, kuriuos patarėjai stengiasi įtikinti kalbą sutrumpinti iki vieno sakinio (ir čia aš vėl prisimenu užsienio reikalų viceministrą Vytautą Leškevičių ir raustu iš gėdos – rodos, Tapinas dar ir puikus pranašas). Panašiai užsimenama ir apie nesėkmingą tramvajaus projektą… ir vėl bandant spėti ateitį.

Romane atsiranda ir šūkiai „Lietuva lietuviams“, „Vilnius mūsų“… Yra čia ir du girti kaimietukai, lyg tarp kitko nuolat vadinami „šaunuoliais“. Ar jie broliukai, nežinia, bet po paskutinių skandalų, broliai šaunuoliai ir vėl akyse… O ir replikos tarp jų: „Matai, Simuti, koks tas Vilnius, prekybos ir pramogų sostinė“ (p. 380). Dar homoseksualus Rusijos užsienio reikalų ministras, kuriuo baisiausiai piktinasi Katedros prelatas Masalskis – kaip tyčia gėjų eitynėms… Gal aš taip pataikiau skaityti šią knygą, kai rodos tą patį ir puslapiuose, ir spaudoje skaitai, bet dera viskas puikiai. Nepamiršti ir samdomi kareiviai, kurie pirmieji pasitraukia iš kovos – še jums, profesionali kariuomene!

Smagus ir Rusijos užsienio reikalų ministro ir „tikrojo“ valstybės patarėjo (žodis „tikrasis“ įkyriai vartojamas visoje knygoje) paveikslas – užkandžiaujant raugintais agurkėliais. Tiesa, šypsena kiek nublėsta, kai agurkėliai paminimi antrą kartą… Tarsi autorius nepasitikėtų skaitytojo suvokimu. Jei jau nepagaus iš karto, tai nepagaus ir antrą kartą. O jei susipras, tai antras kartas privers pasijusti idiotu.

Yra ir šiek tiek lėkštų juokų, tarkime, Basanavičiaus frazė: „Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau“, bet juk aš ir vėl kabinėjuosi… Ir dar tie komiksai – jei neklystu, tik dviejose vietose. Man jie ten visai netiko, bet jei darai, tai bent tada daryk iki galo – arba jų išvis nereikėjo, arba tada jau reikėjo sąžiningai iliustruoti daugiau skyrių. Ir vėl sakysit: smulkmenos. Galbūt, bet pramoginėje literatūroje jos tampa aukso vertės.

Įspūdingas siužetinis kiekis gali tapti ir knygos pliusu, ir minusu. Girdėjau atsiliepimų, jog kai kurie po pirmojo šimto padėjo knygą į šalį – tai dar laikas, kai nesimato nė vieno pagrindinio veikėjo, o kiekvienas skyrius seka vis naujus personažus. Vėliau tokių pagrindinių veikėjų atsiranda, ir autorių tikrai galima pagirti už siužetinių linijų suvaldymą. Tapinas vadovaujasi sistema: jei ant sienos yra šautuvas, jis iššaus. Ir smagu, kad tų „šautuvų“ jis nepamiršta, viskas ganėtinai neblogai sugula į lentynėles (sakau „ganėtinai“, nes man bene labiausiai patikęs veikėjas pabaigoje taip ir pasimiršo…).

Vilko valanda3Ar skaitysiu tęsinį? (taip, taip, bus ir tęsinys, ir angliškas vertimas kažkada tuoj išeis…) Gal, jei papuls į rankas ilgais žiemos vakarais (ar greičiau – vasaros atostogų metu), imsiu ir perkrimsiu. Nes įdomu, kiek dar iš šio pasaulio gali ištraukti Tapinas… Bet jei ne, į knygyną tikrai nešuoliuosiu ir per daug neliūdėsiu, nes į ir taip perpildytas knygų lentynas norisi dėti tik mane iš tiesų sužavėjusias knygas. Tokias, kurias norėsis skaityti ir po dešimties metų. Bijau, ši knyga ne tokia. Ar tai tiesiog ne mano žanras.

Įvertinimas: 7/10

Rekomendacija: Nuotykių mėgėjams ar šiaip – jei norit ne prastos, bet ir ne daug emocinių kančių reikalaujančios knygos, vietoj kokio nuotykių filmo vakare… Tiems, kam įdomu sužinoti, ką dabar rašinėja lietuvių autoriai. Ir Vilniaus mylėtojams – nors Vilnius čia ir tikrai „kitoks“.

Advertisements

7 thoughts on “A. Tapino „Vilko valanda“: apie Vilnių, reklamą, stereotipus ir filologes

    1. Une says:

      Tomai, klausimas labai teisingas. Kai pagyriau pabaigą, džiaugiausi, kad autorius nepamiršo dešimčių skirtingų siužetinių linijų – kaip atsitinka dažniausiai, kai jų tiek daug. Bet jei tektų vertinti patį siužetą, tai jam tikrai pritrūksta ir subtilumo, ir originalumo… Viskas šiek tiek šabloniška, tiek pinta, pinta… ir taip paprastai išspręsta. Ir man ypač buvo gaila, kad (vėlgi – saugantis “spoilerių) toks svarbus miestui simbolis paverčiamas tokiu neigiamu veikėju… Nors tai gal kiekvienam skirtingai gali pasirodyti.

      Patinka

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s