Aš nemoku rinktis. Ar tai universitetas, į kurį noriu stoti, ar maistas, kurį ketinu valgyti vakarienei, įsitempiu kaip styga ir galiu beviltiškai praleisti pusę metų (tebūnie, vakarienei sugaišiu kiek mažiau) apsvarstydama kiekvieną variantą. Ir net jei šiek tiek perdedu, tai tik todėl, kad tikrai nemėgstu pasirinkimų. Prireikė ne vieno pokalbio su likimo bendraminčiais, kol supratau, kad nesu viena, kasdien išgyvenanti Sofijos pasirinkimus. Mūsų daug. Ir mes toli gražu ne visada priimam teisingus sprendimus.

…tad kuriuos ledus pirkti?

Daugiau pasirinkimų, žinoma, geriau. Dėl to parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių, o mes praleidžiame trejetą gyvenimo minučių, bandydami išsiaiškinti, kuri iš šimto trijų makaronų rūšių yra geriausia. Ar pagaliau išsirinkę savuosius makaronus jaučiatės laimingi? Luce’as ir kolegos (2001) tyrinėjo darbuotojų atostogas. Jeigu jiems buvo dovanota nemokama kelionę į Paryžių, darbuotojai buvo laimingi. Lygiai taip pat džiaugėsi ir gavusieji kelionę į Havajus. Deja, tie, kuriems buvo suteikta galimybė rinktis, liko mažiausiai laimingi, nepriklausomai nuo to, kurį variantą pasirinko. Juk Paryžius neturi paplūdimių, o Havajuose nėra nuostabių muziejų…

Ir tai toli gražu ne vienintelė problema, kuri apninka žmones, renkantis tarp to juodo ir to mėlyno megztinių. Hsee ir kolegos (2003) apibrėžė kelias žmonių daromų klaidų rūšis. Kai eksperimento dalyviai turėjo galimybę rinktis tarp 50 centų kainuojančio širdutės formos šokoladuko ir 2 dolerius kainuojančio tarakono formos šokolado, visi rinkosi pastarąjį, nors vėliau sutiko, kad širdutės formos šokoladas būtų suteikęs jiems daugiau malonumo. Psichologai tai pavadino „mėgėjiška ekonomika“ (lay economism) – brangiau, vadinasi, geriau. Kiek kartų iš dviejų vienodai kainuojančių prekių nusipirkote tą, kuri šiuo metu kainuoja tiek pat tik dėl pirk, kol nepasibaigė akcijos? Jei paprastai šis daiktas brangesnis, vadinasi, turi būti geresnis, tiesa? Panašiai eksperimentų dalyviai rinkosi ir didesnį galingumą, o ne turtingesnį garsą skleidžiantį muzikinį grotuvą, nors ir manė, kad antrasis variantas suteiks jiems daugiau džiaugsmo. Nes galingumas skamba rimčiau… Psichologai tai pavadino „mėgėjišku mokslu“ (lay scientism).

…o kiek taškų surinksiu?

Šiomis dienomis sunku nebeturėti lojalumo kortelių. Maximos, Rimi, Iki, pasaulio pabaigos… Nes mes visi labai lojalūs. Mados atplaukė iš Vakarų, tad užsienyje šie taškų rinkimo mechanizmai išsikeroję dar galingiau. Kai kuriuos iš jų galėtų pasisavinti ir lietuviški tinklai. Pavyzdžiui, garsieji Didžiosios Britanijos tinklai Tesco ar Sainsbury’s nemokamai dalina plastikinius maišus pirkiniams, tačiau apdovanoja klientus 1 tašku už kiekvieną sutaupytą krepšelį. Atvirkštinė psichologija.

Kaip ir kiekvienas individualistinės visuomenės atstovas, šventai tikiu, kad aš valdau taškus, o ne jie – mane. Perku tai, ką noriu, o parduotuvės vadovai mane apdovanoja taškais, naiviai manydami, kad gali mane paveikti. Prireikė poros metų, kad pastebėčiau, kaip neretai nusiperku neplanuotų pirkinių vien todėl, nes parduotuvė specialiai man suteikė šią nuolaidą. Psichologai atliko ne vieną panašų marketingo tyrimą – daugumą jų, žinoma, parduotuvių užsakymu.

Hsee ir kolegų (2003) eksperimente dalyviai turėjo galimybę atlikti arba mažiau, arba daugiau pastangų reikalaujančią užduotį. Viena grupė paprasčiausiai žinojo, kad už lengvesnę užduotį gaus vanilinių ledų, o už sunkesnę – ledų su pistacijomis. Kita grupė už užduotį gavo taškų: 60 už lengvesnę ir 100 už sunkesnę, žinodami, kad vaniliniai ledai kainuoja 60 taškų, o pistaciniai – 100. Kaip jau nuspėjote, pirmoji grupė dažniau rinkosi lengvesnę užduotį, o antroji – sunkesnę, vertą 100 taškų. Nes daugiau taškų turi būti geriau. Apklausoje po eksperimento dauguma dalyvių pripažino, kad labiau mėgsta vanilinius ledus…

…ar renkamės laimingai?

Šiuolaikinė visuomenė yra pagrįsta laisva valia. Tai kuria prielaidą, jog žmonės žino, kas jiems geriausia, ir jų sprendimai tai atspindi (Hsee ir Hastie, 2006). Psichologijos tyrimai rodo ką kita – žmonės neretai nežino, o net žinodami, dažnai pasirenka ne tai, kas jiems atneštų daugiausiai laimės. Mes labai prastai nuspėjame, kas mus labiausiai pradžiugintų. Gerai žinomas Gilbert’as (2006) paprašė žmonių pasirinkti, kas jiems atneštų daugiau laimės: laimėjimas loterijoje ar kojų paralyžius?

Čia, žinoma, svarbu stabtelėti ir rimtai pasvarstyti, klausimas sudėtingas. Turbūt neverta ir sakyti: visi pasirinko loteriją. O tikra loterijos laimėtojų ir paralyžiuotų žmonių apklausa parodė, kad po metų ir vieni, ir kiti jautėsi vienodai laimingi. Eksperimentas jokiu būdu nesiūlo laužytis kojų – Gilbert’as kalba apie žmonių sugebėjimą sintetinti laimę. Ši sintetinė laimė yra lygiai tokios pat vertės kaip ir tikroji. Esame linkę tikėti, kad laimingus mus padaro išoriniai veiksniai, nors iš tiesų tampame laimingi, kai esame patenkinti tuo, ką turime. Pasirinkimai neretai būna trivialūs.

Čia priėjo Kindziulis, nusižiovavo ir tarė: Kurgi ne… O kad neprieitų, prikaišiojau į straipsnį daug pavardžių, datų ir psichologinių tyrimų. Nes tada galima pasakyti, kad šitaip sako ir mokslas. Mokslu mes tikime, ar ne?

. . .

Esė spausdinta žurnale „Pašvaistė“, 2013/03 ir Bernardinai.lt

P.S. Visos nuotraukos sužvejotos internete, autorystės nesisavinu!