S. Žadan „Anarchy in the UKR“ recenzija: Kai Iljičius žiūri tau į akis

Anarchy in the UKRNuo vaikystės mėgau šmirinėti po knygynus – juose ir raštinių reikmenų parduotuvėse galėdavau praleisti valandų valandas. Ir dabar juos vis dar mėgstu, bet tik tada, kai užklystu slampinėdama Vilniaus gatvėmis, neretai per lietų, ir nieko nesitikėdama naršau po lentynas – tiesa, tokius asmeniškus pasimatymus skiriu tik nedidelei daliai Vilniaus knygynų, nes likusieji sunyko akyse ir į juos nė nebenoriu kelti kojos. Žodžiu, aš ir knygynai turim gana sudėtingus santykius. Ypač, jei iš tiesų ateinu pasiruošusi ką nors nusipirkti, nes tada niekada nieko nerandu. Knygų, rodos, daugiau nei bet kada, bet kažką surasti vis sunkiau ir sunkiau.

Dėl to mėgstu nuolaidų lentynas – ir ne vien dėl kainų, nes jos kartais beveik nesiskiria – dėl vietos apribojimo, kai bent jau žinau, iš ko ir ką renkuosi, o akiai lengviau už ko nors užkliūti. Iš vienos tokios nuolaidų lentynos mano namuose atsidūrė ir „Anarchy in the UKR“, su vis dar demonstratyviai užklijuotu 5 litų lipduku. Tokių nukainotų knygų pasidaro gaila, panašiai, kaip benamių kačiukų, kurie visai nenusipelnė likti gatvėje, ypač su žeminančia, ant kaktos užklijuota kaina.

Anarchy in the UKR – Serhijaus Žadano, gimusio 1974 metais, romanas. Autorius yra ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių (šlovė internetui!). Gal būtent dėl tokios spalvingos asmenybės ir knygos stilius kurį laiką glumina – nei tai eseistika, nei poezija, nei romanas.

Knyga sudomino galimybe iš vidaus pažinti ukrainiečių mąstymą, paskaityti apie mano kartai tik iš tėvų atsiminimų ir istorijos vadovėlių pažįstamas sovietmečio realijas ir palyginti, kur mes ir jie atsidūrėme per dvidešimt kelerius metus. Tiek lietuvių, tiek ukrainiečių (ar kitų post-sovietinių šalių) kultūra dabar yra turbūt įdomiausia erdvė Europoje antropologiniams tyrimams: Sovietų Sąjungos ir vakarų demokratijos mišinys, vieniems primenantys pieninį, o kitiems Molotovo kokteilį. Panašu, kad Ukrainoje ryškesnis pastarasis.

Ideologijos čia visai nedaug, aš puikiai suprantu, kad, spalvų gamos ir kompozicijos požiūriu, devintojo dešimtmečio „šlovė tėeskapė“ – tai dešimtojo dešimtmečio „visada koka-kola“. Kiekvienas suranda savo patosą, o tas, kuris nesuranda, miršta nuo depresijos (63 psl).

Rašymo stilius persmelktas poetikos, ne veltui autorius savo karjerą pradėjo poezija. Netradiciniais palyginimais ir vaizdiniais apipinta kalba kartais šiek tiek erzina – bent tol, kol bandai suprasti pagrindinę mintį, o lieki it musę kandęs – sustoji ir bandai prisiminti, apie ką buvo paskutinė pastraipa, jau penketą eilučių plaukianti vien dailiais aprašymais. Kartais, kai palyginimai trumpi ir taiklūs, jie ne tik sužavi, bet priverčia nusišypsoti, sustoti ir juos užsirašyti, nes primena Dievo užrašų knygutės lankus, kuriuos šis, nebaigęs rašyti, vieną akimirką galutinai išbrokavo, nervingai išplėšė ir sugniaužęs išmetė į šiukšlinę (71 psl).

Tarp šio poetiško stiliaus įsimaišo net kiek šokiruojanti, keiksmažodžių ir šiurkštaus tono prisodrinta kalba – keista, bet puikai ten tinkanti, sukurianti viskuo nusivylusio, sovietinio gyvenimo ragavusio romantiko įvaizdį. Ta margalynė perteikia ir mąstymo, ir pasaulėvokos sumišimą, tai, ką pagimdė post-sovietinis pasaulis. Taiklūs pastebėjimai kerta tiesiai į vakarų ir rytų pasaulio priešpriešas, apie kurias teko ne kartą mąstyti ir studijuojant Britanijoje. Jis nežinia kodėl mano, kad šioje šalyje jį apginti gali tik milicija, nors iš tiesų yra kaip tik atvirkščiai (105 psl).

Turbūt kaip ir kiekvienoje eseistinėje knygoje, yra visko – labai gerų skyrelių, kuriuos praryji nekramtęs, ir tokių, pro kuriuos tenka praslinkti valios pastangomis. Man pačiai turbūt labiausiai patiko antrasis skyrius, kurio kiekvienas iš dešimt skyrelių skirtas vienam ryškiam nutikimui (ar laikotarpiui) iš devintojo dešimtmečio, leidžiančių iš tiesų pajusti to meto realijas. Paskutinis skyrius sudarytas iš dešimties esė, pavadintų dainomis – garso takeliais, kuriuos jis norėtų išgirsti per savo laidotuves. Paskutinioji, kaip galima nuspėti, skirta Sex Pistols „Anarchy in the UK“ (o kokias dešimt dainų tu norėtum išgirsti per savo laidotuves?.. nebyliai klausia autorius). Šmaikštaus stiliaus nestokojantis pasakojimas verčia ir nusijuokti, ir susimąstyti. Aš netgi turiu liudininką – nagi, pasakyk jiems, iljičiau. (109 psl)*. Na, o jei tą kartą jis nieko nepasako, tai kitą kartą įsižeidęs iljičius atsuko mums nugarą (113 psl).

Knygą gadina tik žanrinis neapsisprendimas. Kad tai poetinė-dienoraštinė-kelioninė-istorinė eseistika – tebūnie, įdomu. Bet skaitytoją (ar bent jau vieną iš jų – mane) žudo „čia yra-čia nėra“ siužetas, kuris pradžioje lyg ir atsiranda, paskui dingsta, paskui lyg ir vėl atsiranda… Suprantu, kad toks variantas įmanomas, kaip ir gyvenime – kai kartais yra tikslas, o kartais tik beoris plaukiojimas – bet šioje knygoje ta nežinia kažkodėl kankino ir man kur kas labiau patiko skyriai, kuriuose to siužeto nebuvo, tad jo nereikėjo ir gaudyti, galėjai tik ramiai mėgautis gyvenimo nuotrupomis.

Blogiausia būtų, jei aš staiga viską pamirščiau – tai galbūt vienintelis dalykas, kurio aš bijau: užmiršti, prarasti viską, kas taip keistai, netikėtai įvyko, netekti atminties, neteikti svarbiausių dalykų (186 psl).

Tad jei jau beklaidžiodami knygynų užkaboriais atrasite šią knygą, nepagailėkite 5 litų, iš tiesų, nepagailėkite ir daugiau. Juk kažkada ne tik arklius Ukrainoj girdėm, bet ir bendru kunigaikščiu dalijomės, o dabar tik dujas – iš ten pat.

Įvertinimas: 8/10

Rekomendacija: eseistikos mėgėjams, besidomintiems istorija, norintiems geriau suprasti post-sovietinį gyvenimą ar tiems, kurie nori prisiminti jaunystę, praleistą tarp vinilinių plokštelių, besiklausant iš vakarų atklydusios muzikos.

 *Jaunesniems skaitytojams priminsiu apie tokį dėdę Vladimirą Iljičių Leniną. Vienu metu buvo gana populiarus.

Advertisements

3 thoughts on “S. Žadan „Anarchy in the UKR“ recenzija: Kai Iljičius žiūri tau į akis

  1. Regimantas says:

    Rusai pavyzdžiui jau rauda, kad Žadanas rašo ukrainietiškai. Net rusai neturi Žadano.
    Paskutinis jo romanas Vorošilovgradas yra griežtesnis stiliaus požiūriu ir labai geras vėl.
    Žadaną pirkau net po 10 litų. Ale negaila.

    Patinka

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s