Trejetą pastarųjų metų mentoriauju – ir oficialiai, ir ne oficialiai bandau pagelbėti pasimetusiems ir šiaip pilniems klausimų moksleiviams, kurie mąsto apie savo ateities planus ir universitetus. Net lankydamasi susitikimuose su skaitytojais, vos kam užklausus apie studijas užsienyje, iškart sulaukdavau daugybės klausimų apie stojimo sistemą – nors rodos, visi susirinkome ne to. Ir klausimai visada kartojasi. Tad pabandysiu keliais įrašais apžvelgti kai kuriuos esminius faktus. Pasistengsiu nekartoti Kerniaus Kuolio – prieš keletą metų jis irgi nemažai apie tai prirašė, tad pirmiausia ir patariu užsukti į jo puslapį. Kadangi pati studijuoju Škotijoje, apie šią sistemą ir kalbėsiu daugiausia. O pradėsiu nuo to, apie ką randu mažiausiai informacijos – finansų. Nes svajoti galima apie daugybę dalykų, bet kažkuriuo metu reikės atsimušti į realią sieną – ar galiu?
Anglija prieš Škotiją, arba… pinigai
Turbūt esminis dalykas, apie kurį sunku nežinoti po pastarųjų metų protestų visoje Didžiojoje Britanijoje – tai kainų pokyčiai Didžiosios Britanijos universitetuose. Kai stojau aš, metinis mokestis buvo maždaug 3, 375 svarų (sakykime, 13,500 litų). Baigus trejų metų universitetą lieki su apytiksliai 40,000 litų skola. Susiradus gerą darbą… sakykime, ne taip ir baisu. Skolą reikėdavo atiduoti tik uždirbant daugiau nei 15,000 svarų per metus, po 9 procentus nuo užmokesčio.
Dabar ši suma – maždaug 9,000 svarų per metus. Baigus tą patį kursą Britanijos vyriausybei esi skolingas maždaug 110,000 litų. (gilus įkvėpimas). Nieko keisto, kad stojimo skaičiai nuo pernai metų žymiai krito. Tiesa, atiduoti skolą reikia tik jei uždirbi daugiau nei 21,000 svarų per metus.
Škotijoje mokslas nemokamas. Bent jau lietuvaičiams (ir kitų EU šalių piliečiams) bei škotams. Pirmus studijų metus jaučiausi tikrai nesmagiai, kai britai imdavo skųstis dėl savo skolų ir paklausdavo, ar ir aš moku tiek pat, kiek jie… Keista, kai anglai ar šiaurės airiai moka (nors ir yra tos šalies piliečiai), o mums tenka laimė mokytis nemokamai, bet džiaukimės, kol ji yra. Aišku, po mokslo reformos įstoti į Škotiją pasidarė dar sunkiau, nes vis daugiau žmonių stoja būtent ten.
Paprastai susilaikau nuo vienareikšmiškų patarimų, bet šiuo klausimu turiu gana tvirtą nuomonę – tikrai nemanau, kad studijos Anglijos universitetuose vertos pinigų, kuriuos reikia už jas sumokėti (gal nebent Oxbridžas, bet ir tai… arba jei esate įsitikinę, kad jūsų svajonių darbas – bankas Londono Sityje – tuomet greičiausiai netrukus uždirbsite tiek, kad studijos greit apsimokės). Net priešui (jei tokių turėčiau) nelinkėčiau tokių skolų vos pradėjus suaugusio žmogaus gyvenimą, tad jei mąstote apie Didžiąją Britaniją, mano patarimas yra apsiriboti Škotija. Bet žinoma – pasvėrę visus už ir prieš galite nuspręsti geriau, kas tinka būtent jums.
Darbas
Tikrai dažnas ir paprastas klausimas – ar lengva susirasti darbą. Ir atsakymas paprastas: kas ieško, tas randa. Gal nebūtinai iš karto, tad bent mėnesį ar du galite jo nerasti (nepamirškite, kad reikia gauti National Insurance number, o tai užima šiek tiek laiko), bet jei esate dideliame mieste, tai greičiausiai neturėsite jokių problemų. Jei mažesniame (kaip St Andrews, neturintis nė 20,000 žmonių), galite pavargti labiau. Bet per tiek metų prisiklausiau pakankamai istorijų, kad patarčiau – ieškokite darbų per pažįstamus. Taip, pažintys veikia ne tik Lietuvoje. Ant rankos pirštų jau sunkiai suskaičiuočiau studentus (tarp jų daug lietuvaičių), kurie ilgai beldėsi į kavinių ir parduotuvių langus, bet niekas jiems nenorėjo duoti darbo. Pasiklausė jau dirbančių draugų, ir įsidarbino net be CV, tą pačią ar kitą dieną. Dar neturite pažįstamų? Puiki proga pabendrauti su savo kursiokais ar apsilankyti lietuvių bendruomenėse – visi didesni universitetai jas turi, ir čia tikrai iškart surasite bendrataučių, kurie ką nors jums pasiūlys.
Ir dar apie pinigus… arba kiek reikia pragyvenimui?
Opus klausimas, kurį net mane pažįstantys mažieji broliukai ir sesutės (taip mentoriavimo projektai mėgsta juos vadinti) ne visada drįsta paklausti. Nors visi supranta, kaip tai aktualu, nes prieš išvažiuojant norisi įsivaizduoti, kiek maždaug visa tai galėtų atsieiti. Žinoma, kiekvienas miestas skirtingas, ir kiekvienam reikia skirtingų išlaidų, bet pabandysiu sudėlioti bent šiokius tokius skaičius. Universitetų lankstinukai paprastai irgi pateikia panašią statistiką, bet ją pamačius galima ne juokais išsigąsti – dažniausiai tokiuose dokumentuose jie aprašo pasiturintį studentą, per daug neskaičiuojantį, kiek išleidžia (arba, iš patirties – leidžiantį daug, kasdien besiskundžiantį, kiek daug jis išleidžia ir kaip labai neturi pinigų, bet vis tiek leidžiantį tiek pat). Kiek teko matyti daugumą lietuvaičių, jie tikrai išleidžia mažiau. Tad pateiksiu žemesnius kreivės skaičius – nes dažniausiai būtent jie ir būna aktualūs.
Žinoma, pragyvenimo kainos priklauso nuo miesto. Tarkime, Londone nerasite pigesnės nei 100 svarų nuomos savaitei, pigių kambarių kainos svyruoja gal apie 140 svarų. Edinburge ar Glasgow pigiausias pragyvenimas gali svyruoti apie 65-90 svarų savaitei. Žinoma, brangiau visada rasite. St Andrews mieste pragyvenimas yra arba labai pigus (du universiteto nuomojami namelių blokai, kurių nuoma mokslo metų metu kainuoja 2,8 tūkstančio – tiesa, suma kiekvienais metais šiek tiek kyla), arba jau tikrai brangūs butai ir kambariai po maždaug 5 tūkstančius. Tad viskas subjektyvu ir svyruoja pagal jūsų poreikus, bet trumpai susumavus, manau, kad tikrai taupiai gyvendami, įskaičiuojant butą, maistą ir kitas būtinas išlaidas, Škotijoje galite sutilpti į 4 tūkstančius, kiek išlaidžiau – į penkis (į šią sumą neįtraukiu vasaros atostogų). Aišku, dideliame mieste dar teks mokėti už transportą – gyvenant St Andrews šių išlaidų neturiu. Bet jei dirbate kokiame restorane ar bare, jums turėtų pakakti poros pamainų, kad save išlaikytumėte.
Ir pabaigai…
Jei turite klausimų – drąsiai rašykite komentaruose ir aš pasistengsiu į juos atsakyti.
Unės tinklaraštis 
Palikti atsakymą: Vienerių metų gimtadienis: suvestinė | Unė Kaunaitė Atšaukti atsakymą