Spalis

Jis pramerkė akis. Žinojo, jog virš galvos yra lubos, nors jų ir nematė. Taip turėjo būti. Kiek padvejojęs įsmeigė akis į tamsą. Jautė, kaip kiekviena kūno ląstele srūva adrenalinas. Akyse bėgo skaičiai. Raidės. Vis greičiau ir greičiau. Norėjo atsistoti ir užrašyti, bet bijojo, jog pajudėjus viskas dings. Pabėgs iš jo galvos. Todėl toliau gulėjo, įsmeigęs akis į tamsą, o neuronai šaudė į visas puses.

Nes dabar jis žinojo, kad tai įmanoma.

Vis dar gulėjo.

Tylomis pasivertė ant šono – telefono ekrane žybtelėjo skaičiai. Sekundei apakino. Keturios trylika. Dar dvi valandos. Nusprendė palaukti.

. . .

Ji atsikėlė lygiai taip pat, kaip ir bet kurį kitą rytą. Išjungė telefoną, pakeitusį jos senąjį žadintuvą, ir dar tris minutes pragulėjo lovoje. Atsikėlusi pravėrė langą ir nuslinko į virtuvę. Išsivirė puodelį stiprios arbatos ir įjungė televizorių. „Labo ryto“ laida jau buvo prasidėjusi. Jai nepatiko sėdėti tyloje. Į verdantį vandenį įdėjo tris kiaušinius ir sviestu užtepė dvi riekes duonos.

Pagaliau nusprendusi, jog yra tam pasiruošusi, nusiprausė po dušu. Susisupusi į rankšluostį grįžo į kambarį, išsitraukė iš spintos baltus marškinius ir juodą sijoną.

Jis sėdėjo virtuvėje ir storu majonezo sluoksniu tepė paskutinę kiaušinio puselę.

– Nusipirkai naują sijoną?

Ji sekundei žvilgtelėjo žemyn.

– Taip.

– Gražus.

Šyptelėjo.

– Dėkui. Kavos?

– Vėluoju. Darbe išgersiu.

– Sėkmės.

Ir jis išėjo. Ji išplovė indus ir juos tvarkingai iššluostė. Paskui kempine nubraukė trupinius nuo stalo paviršiaus ir ją skrupulingai išgręžė. Jautė, kad vėluos. Todėl nuvalė veidrodį – niekas niekada nepastebi, kai nuvalomas veidrodis.

Dabar jau tikrai vėlavo. Autobusai nelaukia.

Paskubomis persimetė rankinę per petį ir akimirkai stabtelėjo prie durų. Nužvelgė savo atvaizdą veidrodyje – vienas marškinių atlapas šiek tiek susilamdęs, reikėjo geriau išlyginti. Sijonas… Sijoną pirko Vokietijoje. Juodu pirmą kartą ten nuvažiavo dviese ir ji būtinai norėjo ką nors nusipirkti. Kvaila, nusipirko sijoną. Ir jis vis dar nuostabiai atrodė.

Nugara nubėgo prakaito lašelis. Greičiausiai todėl, nes vis dar stovėjo viduje, su paltu.

Viduje šilta.

Sijonas senesnis už jos studentus universitete. Nežinojo, kodėl tai staiga šovė į galvą, bet šovė ir tiek. Nežinojo ir ar džiaugtis, kad jis taip puikiai išsilaikė, ar liūdėti. Todėl tik dukart apsuko vestuvinį žiedą aplink pirštą ir išėjo pro duris. Į autobusą vis dėlto pavėlavo.

. . .

Tie skaičiai jo galvoje sukosi visą dieną. Tik visi jam davė sistemines plokštes. Mikroschemas. Akumuliatorius. Niekas nedavė popieriaus lapo ir pieštuko.

Šešta. Taip, šeštą jis eina.

– Artūrai?

– Einu jau, – susidėjo savo daiktus. – Tik nežinau, kur.

Linas nusijuokė.

– Tai geriau sužinok. Ir ryt atnešk man iš namų motininę plokštę.

Gūžtelėjo pečiais. Stumtelėjo lauko duris. Galėjo prisiekti, jog kažką pamiršo. Mintyse pakartojo skaičių ir raidžių seką – ne, ją dar atsimena. Suskambo telefonas.

– Mes šiandien negalim, bet ryt su Milda užvažiuosim. Jūs būsit per pietus?

– Ryt per pietus?..

– Pasveikinti mamą.

Pasveikinti mamą.

– Būsim.

– Tik nesakyk jai, kad neitų iš proto ruošdama maistą. Milda iškeps pyragą, – jo sūnus minutei nutilo. Kažkur tolumoje skambėjo radijas. – Klausyk, kokias gėles jai nupirkti?

– Rožes? – per daug nemąstė.

– Rožes? Tėti, mama nemėgsta rožių.

Atsiduso.

– Tada nežinau…

– Na, nesvarbu. Ką nors rasiu.

Vėl įsivyravo tyla.

– Tai paskambinsiu dar.

– Iki.

Kažkada Vokietijoje jis jai dovanojo rožių puokštę. Pirko kioskelyje gatvėje. Turkė jį apgavo, matė, kad trūks plyš nori gėlių. Bet ji džiaugėsi, tikrai džiaugėsi. Jai patiko rožės.

Pakeliui sustojo parduotuvėje. Nupirko tris gerberas.

. . .

Ji dukart suklydo. Per vieną paskaitą. Pagaliau neištvėrusi nusijuokė ir atvirai prisipažino, jog dėl visko kaltas sijonas. Jos studentai taip pat nuoširdžiai nusijuokė. Ir ji vėl nusijuokė, nes atrodė velniškai kvaila liūdėti dėl sijono.

Pakeliui į namus paskambino Agnė. Nesitikėjo, tarptautiniai skambučiai brangūs.

– Sveikinu, mam.

– Dėkui, – nežinojo, ką daugiau pasakyti. – Kaip tu laikaisi?

– Neblogai, bet darbo daug.

– Tik tu valgyk, nes man baisu…

– Aš valgau, mam. Va dabar gaminu lazaniją…

– Nepamiršk uždengt folija, kad viršus neapskrustų.

– Mam, juk šimtą kartų kepiau. Žinau.

Nutilo. Tiesa, ji žino. Sunkiai atsiduso.

– Tai susirašysim vakare.

– Susirašysim. Dėkui, kad paskambinai.

Atrakino duris. Kambarys pasirodė tuštesnis nei paprastai. Vis dar apsiavusi nuėjo iki virtuvės ir žvilgtelėjo į šaldytuvą. Bandė sugalvoti, ką galėtų pagaminti Tomui su Milda. Tikėjosi, kad bus užsiėmę ir atvažiuos rytoj. Šiandien ji per daug pavargusi. Užvėrė dureles.

Ryžtingai apsisprendė pagaliau išmesti sijoną.

. . .

Jie sėdėjo priešais du puodelius kavos ir langą. Nė vienas neatsistojo uždegti šviesos, todėl vis dar matė medžių siluetus. Jis pabandė dar kartą atsiminti skaičių seką. Iškvėpė orą. Taip, pamiršo. Nebus pasaulyje kvantinių kompiuterių. Jau ketvirtą kartą šį mėnesį.

Ji mintyse dėliojo šeštadienį. Sijoną vis dėlto pasiliko, bent kuriam laikui. Atrodė kvaila išmesti daiktą, kuris atrodo kaip naujas.

– Silva?

– M?

– Kokia tavo mėgstamiausia spalva?

Susimąstė. Kažkada tikrai žinojo, kokios spalvos jos akys. Žinojo ir jos mylimiausią spalvą.

– Juokingas klausimas.

Juokingas, pritarė. Ji žvelgė pro langą.

– Turbūt raudona. Kaip spalis, – sekundei nutilo. Taip, jos akys žalsvos. – O tavo?

– Gal irgi raudona.

Šyptelėjo. Atsigėrė kavos. Pliki medžiai atkakliai laikėsi prieš vėją. Pradėjo snigti.

Novelė publikuota Bernardinai.lt

Antano Šimkaus komentarą apie novelę galite perskaityti čia.

Reklama

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s