Kažkur tarp Vilniaus ir Bostono

Jau aštuonioliktas Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ nustebino lietuviškų filmų gausa. Sukurta nauja „Lietuviai svetur“ programa, net dešimt filmų varžėsi dėl geriausio studentiško darbo titulo, filmus pristatė ne vienas jaunas Lietuvos režisierius. Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad didžiausio pasisekimo tarp jaunųjų kūrėjų sulaukė filmas „Plaukikė“, ne tik išrinktas žiūroviškiausiu „Kino pavasario“ lietuvišku filmu, bet įvertintas ir kritikų – filmas nominuotas „Sidabrinės gervės 2013“ rinkimuose kaip vienas iš trijų geriausių trumpametražių filmų. „Plaukikė“ pasakoja devyniolikmetės Arielės, perspektyvios plaukikės, besiruošiančios olimpiadai, istoriją. Baseine ji susipažįsta su neseniai plaukimo pamokas pradėjusia lankyti Grėte, kuri niekaip negali įveikti baimės šokti į vandenį. Merginų draugystė užsimezga tuo pat metu, kai Arielė sužino, kad dėl kojos skausmų greičiausiai negalės ruoštis olimpiadai. Tai pasakojimas apie baimes, draugystes, augimą ir svajones. Apie tokį sėkmingą debiutą, kelią į kiną ir požiūrį į Lietuvos kiną. UNĖ KAUNAITĖ kalbina dvidešimtmetę filmo režisierę GABRIELĘ URBONAITĘ, šiuo metu kino meną studijuojančią Bostone, Emersono koledže.

Sveikinu su pirmuoju debiutu „Kino pavasaryje“. Ar galėjai tikėtis tokio pasisekimo?

Ačiū! Iš tiesų buvo labai smagu pristatyti filmą per festivalį Kino pavasaris, kuriame lankausi nuo vaikystės. Kiekvienas laiškas, žinutė, žmonių, mačiusių filmą, komentaras man labai daug reiškia. O jų sulaukiau ir iš pažįstamų, ir iš nepažįstamų. Apdovanojimo Kino pavasaryje ir Sidabrinės gervės nominacijos tikrai nesitikėjau, bet tai suteikia pasitikėjimo savimi ir vilties, kad einu teisingu keliu.

Abejojimas nėra blogai, tai gali padėti rasti geriausią sprendimą, bet svarbiausia suprasti, kad kinas yra procesas ir reikia jį mylėti.

O ar teko išgirsti ką nors neigiamo?

Po premjeros sulaukiau tik gerų atsiliepimų, gal tie, kuriems nepatiko, nedrįso prieiti ir sukritikuoti (juokiasi). Vienas man labiausiai įstrigusių komentarų buvo: „Palieki žiūrovui laisvę atsirinkti tai, ką jis nori pasiimti iš filmo“, o tai ir buvo vienas iš mano tikslų.

Kaip atsidūrei Bostone ir kaip palygintum Amerikos ir Europos kino mokyklas?

Kai prieš ketverius metus į Bostoną persikraustė mano tėvai, čia baigiau 11ą klasę. Tada norėjau grįžti į Lietuvą, vėliau metus studijavau filosofiją Paryžiuje, bet štai ir vėl esu Bostone. Man visada imponavo Europos kinas, bet turiu pripažinti, kad lyginant JAV ir Lietuvą, Amerikoje galimybių kino srityje yra daugiau. Pati kartais suabejoju kino studijomis, nes tikiu, kad kino subtilybių išmokstama per praktiką, bet kino mokykla yra vertinga patirtis ryšių prasme.

„Plaukikės“ filmavimas lyg tyčia sutapo su Rūtos Meilutytės pergalėmis. Ar buvo klausiančių, ar filmą įkvėpė olimpinė čempionė? Ir kaip iš tiesų gimė šio filmo idėja?

Rūta Meilutytė dalyvavo olimpiadoje, kai mes jau montavom Plaukikę. Kadangi pati užsiiminėjau plaukimu, žinojau apie ją dar prieš olimpiadą, bet ji tikrai nebuvo Arielės prototipas. Po olimpiados su komanda juokavome, kad Arielė yra „Meilutytė, kuriai nenusišypsojo sėkmė“. Žinoma, sutapimas smagus, ir aš tikiuosi, kad jis atkreips platesnės auditorijos dėmesį ir į filmą, ir į plaukimo padėtį Lietuvoje. O mintis gimė, žinoma, plaukiojant baseine. Norėjau filmuoti toje erdvėje, kuri, mano nuomone, yra labai kinematografiška.

Ne paslaptis, kad filmuojant niekada nebūna taip, kaip tikiesi. Koks buvo didžiausias netikėtumas filmuojant „Plaukikę“?

Filmavimas baseine, nors tai buvo didelis iššūkis, buvo netikėtai sklandus. Užtat ne baseine buvo visko: ir prasto oro, ir elektros problemų, žodžiu, gerų pamokų ateičiai. Turbūt absurdiškiausias nutikimas įvyko paskutinę dieną jau po filmavimų: važiavau namo dviračiu, – naktį, per lietų, o tai nėra labai protinga, – pargriuvau ir nusitraukiau kelio raištį. Tie, kurie matė fi lmą, turėtų suprasti, koks tai keistas sutapimas, nes pagrindinė veikėja Arielė turi problemų dėl tos pačios dešinės kojos. Ko gero, per daug įsijaučiau…

Kuri filmo kūrimo dalis tau pati sunkiausia?..

Sunkiausias turbūt yra scenarijaus tobulinimas iki paskutinės versijos, kai turi pasakyti „stop“, filmuosime tokį, koks jis dabar yra. Kartais atrodo, kad tobulinti galima iki begalybės, montuodama galvoji: „Reikėjo dar pakeisti tą ir tą.“ Filmavimas visada būna įtemptas, bemiegis, bet kartu labai smagus procesas, kurį vėliau ilgą laiką prisimeni su nostalgija, ypač dėl žmonių, su kuriais dirbai.

… o kuri teikia daugiausia malonumo?

Man labai patinka postprodukcija, nors tai dažnai užima ilgiausią laiko tarpą ir taip pat kelia daug streso, nes reikia pabaigti filmą iki tam tikros datos ir tada vėl bemiegės naktys… Kartais žmonės galvoja, kad postprodukcijoje užtenka tik „sutvarkyti“ jau nufilmuotą medžiagą, bet iš tiesų tai – be galo kūrybiškas procesas, kurio metu režisierius gali priimti daugybę naujų sprendimų ir pasukti filmą visiškai nauja kryptimi. Dėl to aš visą laiką buvau šalia Plaukikės montuotojo ir garso režisieriaus.

Ar kuriant „Plaukikę“ buvo akimirkų, kai sudvejojai savo darbu? Ir kas tuomet padeda kurti toliau?

Buvo, nors negalėčiau išskirti konkrečiai. Tokiom akimirkom prisimenu: „Tai mano idėja, mano vizija, kas žino geriau, kaip ją įgyvendinti, jei ne aš?“ Abejojimas nėra blogai, tai gali padėti rasti geriausią sprendimą, bet svarbiausia suprasti, kad kinas yra procesas ir reikia jį mylėti.

Ar yra filme vieta, kai susigūži kėdėje ir pagalvoji: „Reikėjo padaryti kitaip…“

Visą pirmą montavimo savaitę sėdėjau susigūžusi kėdėje, o dabar galiu pasakyti, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti.

Neabejoju, kad tavo filmą žiūrėjo ne vienas jaunas žmogus, svajojantis ir pats vieną dieną atsidurti tavo vietoje. Baigei „Skalvijos“ kino akademiją. Ką ši akademiją tau davė ir ar patartum jauniems kūrėjams, kurie taip pat svajoja apie kiną, ieškoti tokių ir panašių veiklų?

Skalvijos kino akademija man atvėrė duris į kiną, padėjo suprasti, kad tai yra sritis, kurioje noriu reikštis, joje sutikau daugybę žmonių, kurie tapo mano draugais ir su kuriais dirbu iki šiol. Tad turbūt visiems ir patarčiau pradėti nuo Skalvijos ar panašių iniciatyvų kituose miestuose. Pagaliau dabar kiekvienas gali paimti kamerą ar telefoną į rankas ir kurti savo filmus. Svarbiausia, ir dažnai sunkiausia, yra žinoti, ką nori pasakyti, ir rasti žmonių, su kuriais nori dirbti.

O kaip pati subūrei savo komandą?

Dar per praėjusių metų Berlyno kino festivalį kalbėjomės apie Plaukikės idėją su prodiuseriu Justinu Piliponiu, ten pat Berlinale Talent Campus dirbtuvėse sutikau operatorių Saulių Lukoševičių, montažo režisierių Nicolas Houverį ir kompozitorių Pablo Pico. Kiti nariai prie komandos prisidėjo jau Lietuvoje, prieš filmavimus. Garso režisierių Josephas Fiorillo sutikau Bostone, rudenį, kai pradėjau kino studijas Emersono koledže.

Ar sunku buvo rasti tinkamus aktorius? Ypač Arielę – juk reikėjo profesionaliai plaukiojančios aktorės?..

Eglė Valadkevičiūtė, kuri vaidina Arielę, nėra profesionali plaukikė, bet jeigu tuo patikėjote, mes savo darbą atlikome gerai (šypsosi). Ir ji, ir Petras Kuneika, kuris vaidina Joną, susižavėjusį Ariele, studijuoja trečiame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse. Filme taip pat vaidina garsūs Lietuvos aktoriai Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė ir Sonata Visockaitė, kurie labai geranoriškai sutiko prisidėti prie Plaukikės, dirbti su jais buvo nuostabi patirtis. Sunkiausia turbūt buvo rasti Grėtę – ieškojome dešimties–dvylikos metų mergaitės, kuri galėtų vaidinti ir mokėtų plaukti. Labai džiaugiausi radusi Ugnę Beleckaitę, kuri prieš tai nebuvo niekur vaidinusi, bet idealiai tiko šiam vaidmeniui.

Kokių režisierių darbais žaviesi? Ar tarp jų yra ir lietuvių?

Labai sunku išskirti konkrečius režisierius, nes žiūriu daug ir labai skirtingų filmų. Mane visada žavėjo Michelangelo Antonioni, Jeanas Lucas Godard’as, François Truffaut, aštunto dešimtmečio Holivudas, danų Dogma 95, ypač Thomas Vinterbergas. Įkvepia nepriklausomo JAV kino režisieriai – Cary Fukunaga, Sofia Coppola, Drake’as
Doremusas. Čia paminėjau daugiau ar mažiau vaidybinio kino kūrėjus, tačiau man taip pat labai svarbi dokumentika, ir būtent lietuvių dokumentikos mokykla: Robertas Verba, Audrius Stonys, Tomas Tamošaitis, Giedrė Beinoriūtė.

Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“ kalbėjo apie dviejų vaikų draugystę, Jūratės Samulionytės „Laikinai“ – apie dviejų sesučių: paauglės ir vos penkerių metų mergaitės bendravimą, naujausias G. Beinoriūtės filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ ir vėl apie vaikus. Jie visi kalba apie vaikystę, paauglystę, tapimo suaugusiuoju problemas, kaip ir tavo filmas. Ar galima čia įžvelgti jaunų Lietuvos režisierių moterų nagrinėjamų temų bendrumą?

Gal pavadinkime tai „Lietuvių naująja banga“? (juokiasi) Iš tikrųjų, jei pasižiūrėtume plačiau, atrastume panašių filmų ir kitose šalyse. Manau, kad kiekvienas režisierius ar režisierė kalba apie tai, kas jiems rūpi. Man įdomus tapimo suaugusiuoju laikas ir su tuo susijusios problemos: kaip realizuoti save, kai visi aplinkui spaudžia, kaip sumokėti už mokslus ar ką veikti baigus filosofijos studijas… Juk man pačiai neseniai suėjo dvidešimt, natūralu, kad kuriu filmus apie tai, ką patiriu aš ir mano draugai.

Stebint šiandieninį Europos kiną – lenkų, rumunų, skandinavų, britų filmus – susidaro įspūdis, kad jie nereikalauja didelių finansinių išlaidų. Kaip manai, ko pritrūksta lietuviams, kad sukurtume Kanų šakelių vertus filmus?

Ir vis dėlto, tavo išvardintose šalyse kinui skiriamas kur kas didesnis dėmesys ir finansavimas. Manau, kad lietuviams trūksta pozityvumo ir tikėjimo savo jėgomis – gal mažiau skųskimės, kaip mums trūksta pinigų ar scenaristų, bet darykime? Be abejo, festivaliuose žaidžia politiniai ir geografiniai aspektai, bet jeigu kursime daugiau filmų apskritai, tarp jų bus ir daugiau tikrai gerų. Kiek girdėjau, šių metų Kino pavasaryje dalyvauja rekordinis lietuviškų filmų skaičius, o tai labai džiugu.

Po „Kino pavasario“ režisierius Šarūnas Bartas teigė, kad „Džiaugtis yra kuo. Jaunimas eina reikiama linkme“. Kaip pati apibūdintum jaunųjų režisierių kūrybą?

Mano bendraamžių filmai gimsta iš asmeninės patirties, jie tampa vis drąsesni, atviresni, taip pat vis daugiau eksperimentuojama su forma ir turiniu bandant atrasti savo stilių. Pavyzdžiui, Kino pavasario programoje Lietuvių premjeros trumpai. 1 filmas Plaukikė buvo rodomas kartu su kitais trimis filmais. Visi jie labai skirtingi, bet kiekvienas iš jų turi labai savitą ir įtaigią stilistiką, tai – geras ženklas.

Ar jau turi planų tolesniems filmams?

Mano artimesni planai susiję su studijomis, nes čia kiekvieną semestrą turim susukti bent po vieną trumpą filmą ar etiudą. O tolesni taip pat egzistuoja – kažkur tarp Vilniaus ir Bostono…

Ačiū už pokalbį ir sėkmės „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose.

Esė spausdinta žurnale „Pašvaistė“, 2013/02 ir Bernardinai.lt

Reklama

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s