Išgarsėję tarp lėlių ir krakatukų

Vaikų kategorijos laimėtojas šiųmetiniame Metų knygos konkurse greičiausiai nepateiks staigmenos – Nomedos Marčėnaitės „Lėlė“ jau apdovanota Patriotų premija, jai įteiktas gražiausios knygos diplomas, geriausio metų debiuto ir geriausios knygos mažiausiems skaitytojams apdovanojimai. Nieko stebėtino, jog kitos knygos pasislėpė tikrai įsimintinų iliustracijų šešėlyje. Todėl aprašysiu kitą vaikų knygą, nors ką ji turi bendro su „Lėle“, ir kodėl jos – vienoje kategorijoje – nesu tikra.

„Kaip mes išgarsėjome“ – jau ketvirtoji rašytojos Vilės Vėl knyga, pasimetusi tarp lėlių, krakatukų, (su)sapnuotų katyčių ir (su)vyniotų dienų. Nors tuos, kurie skaitys apie bebriukus, voverytes ar kosmosus, ir tuos, kurie domėsis Godos ar Jokūbo gyvenimais skiria maždaug tiek, kiek tuos du traukinius, vienas priešais kitą riedančius iš taško A ir taško B – keleri metai, per kuriuos namai virsta mokykla, tėvai draugais, o žaislai – ledu padengtu asfaltu. Ankstyvoji paauglystė sunkus metas – ir vaikams, ir jiems prijaučiantiems rašytojams, kurie kaip ežiukai rūke pasiklysta tarp kategorijų.

„Kaip mes išgarsėjome“ išsiskiria ne tik amžiaus grupe – vaikų (jaunųjų paauglių) literatūroje realizmo šalininkų nėra gausu. Trys knygos apsakymai persunkti skaudžių gyvenimo realijų ir socialinių problemų, tačiau jos paminėtos tarsi tarp kitko, tam skaitytojui, kuris bus pamatęs jau pakankamai daug vasarų, kad sugebėtų tas realijas įskaityti. Kitiems paliekamas žaismingas siužetas, ypač vaizdingas žodžio valdymas ir paprastas, šmaikštus rašymo stilius.

– Eik praustis, aš užlopysiu striukę, – sako namie.

– Vaikai juoksis…

– Vaikai ir iš saulės juoktųsi, jei kas leistų.

Vilės Vėl veikėjai labai žmogiški. Supykusi dėl suplėšytos striukės močiutė eina išsiaiškinti su palaidą šunį vedžiojusi vyru, bet vos jį sutikusi sukasi ant kulno – jai astmos priepuolis, gėda, kad kas pamatys. Tiek iš tos teisybės gyvenime. Iris Mirinda nė karto nėra mačiusi girtuoklio – ją į mokyklą atveža tėtis juodu mersedesu su užtamsintais langais – kodėl Iris Mirinda mokosi kažkur Fabijoniškėse, o ne Liubartienės mokykloje, nežinau, bet rodos, jai tai išeina į naudą. Gal net pamatys girtuoklį.

Jokūbo paveikslas apsakyme nupieštas gražiausiai – jis visada tik tas kitas, kurį matai antrame plane, kažkur tolumoj apsipirkinėjantį su mama ar užrakinantį vargšą Marių į katilinę. Jis – tas padauža, kurį turi kiekviena klasė, į jį sminga visos strėlės, kai randi sudaužytą vazoną ar įžeistą mergaitę. Kiti vaikai jo bijo, bet šiam prisidirbus pagaliau turi progą atsiimti – žodžiais. Pasirodo, taip net skaudžiau.

Vilė Vėl nerašo apie vaikų vidinius išgyvenimus – ji juos stebi iš šono, leisdama pačiam skaitytojui suprasti, kas ir kaip. Lengvai čiuožinėdama ant ką tik pašalusio asfalto Goda sako, jog namuose ji serga – laukia, kol mama prisijungs prie skaipo. Niekur ir nė karto nėra liūdna – bet tas liūdesys veržiasi iš kiekvienos eilutės.

Šiame apsakyme tėvai šmėžuoja tik protarpiais – čia veikia močiutės, stiprios ir ryžtingos, joms teko garbė auginti antrą kartą, šįkart nekartojant klaidų. Godai užsimojus užaugus išvalyti upes, jos močiutė kerta negailėdama: Kur? Anglijoj? Jos sukasi atgal, link automobilio, o Goda bliauna, sekdama močiutei iš paskos. – Čia netoli, – guodžia močiutė. Lyg Goda būtų verkusi iš baimės, kad neberas namų.

Autorė moko vaikus tikro gyvenimo – ne pasakų, ne Džeimso Bondo filmų ir ne video žaidimų, kuriuose visada žinai, į ką reikia šaudyti. Visi jos veikėjai klysta, jie nei geri, nei blogi – ir pasirink, kad gudrus, šaudyt juos ar imt už rankos. Goda pagaliau nusprendžia, kad net ne visi girtuokliai blogi. Ir šuns, taip sudraskiusio jos striukę, gaila. Tik Jokūbo niekas nekviečia kartu žaisti.

„Goda“ – mano favoritė. Kur jau nebūsi dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus, jei prieš rašydamas nepanaršysi internete: socialinių realijų šiame apsakyme per daug, nenuoseklumas sudėtingas. Prisimenu šiandieninius penkiamečius, kurie išmaniuoju telefonu moka naudotis geriau už mane – jie jau žino, kas yra Airija. Tad juolab neverta nuvertinti 10+ skaitytojų, kurių nei siužeto nenuoseklumas, nei įvairios suaugusiųjų pasaulio užuominos nenustebins.

Apsakymas „Kaip mes išgarsėjome“ ir vėl sukasi Fabijoniškėse – gyvendamas Vilniuje nuo jų toli nepabėgsi. Vilė Vėl ir vėl taikliai įterpia tarsi nereikšmingas, bet labai taiklias pastabas apie mūsų kasdienį gyvenimą. Tėčio veikla atspindi žmonijos įtaką agurkų ir sraigių populiacijai, – ar juokis, ar verk. Šis apsakymas kur kas nuoseklesnis. Apie pirmas meiles, tarp dvynių Dienos ir Živilės įsiterpusį Mykolą, ir Živilės viduje kylantį pavydą – ar Mykolo, ar sesers dėmesio, ar šiaip – šventos lygybės tarp dviejų seserų sutrikdymo. Čia pagaliau atsiranda ir herojai. Nors ir ne taip įsivaizdavau didvyriškumą. Už tai, kad išdžiovinai ant savęs draugo drabužius, niekas neduoda medalių.

Emigracijos užuominų ir vėl netrūksta – nors ir stengiasi kalbėti pustoniais, galiu beveik girdėti autorės šauksmą. Jolanta gyvena Islandijoje – smagu būti maža tauta, islandai prie nieko nenori šlietis, jie didžiuojasi savo šalimi. Bet Jolantai Lietuvoje per daug skauda, lengviau būti toli ir žiūrėti iš šono. Dvynukių mama Islandijoje neištvertų – jai trūktų medžių. Tik tiek, tik medžių. Ivaškevičiaus „Išvaryme“ nebuvo vaikų: visi važiavo jauni, gaila tik tų vienišų gyvenimų, praleistų plaunant indus. Galėtum sakyti, jis sužaidė švariai, nesukčiaudamas – naudoti vaikus žema, skaitytojas neištveria. Gaila, kad knyga neskirta jaunesniems – tokiems, kuriems knygas dar skaito tėvai. Vilė Vėl šias situacijas užkrauna vaikams. Gal tik jie ir gali jas ištverti?

„Brolis“ – turbūt sudėtingiausiai apibrėžiamas knygos apsakymas. Zacirka, melioracija, bilietėliai ant konduktorės piršto, vikšriniai traktoriai… Visa, kas šiuolaikiniams vaikams ateiviškiau už vampyrus ir burtininkus. Tačiau labai asmeniškas autorės rašymo stilius priverčia tuos ateivius prisijaukinti. Apsakymas toks tikras lietuviškas, nes apie kaimą, gandrus ir gyvates. Tai nebus tas apsakymas, kurį skaitytojas praris su pasimėgavimu – įsivaizduoju save, dvylikos metų, su atsidusimu suskaičiuojančią likusius puslapius, nes įgimtas perfekcionizmas neleisdavo padėti pradėtos knygos į šalį. Nesigailėjau nė karto (su „Pragiedrulių“ išimtimi, dvylikamečių dar nereikia supažindinti su Vaižgantu). Tad nors apsakymas apie brolį, man jis buvo apie gyvatę. Ir ta gyvatė įsirėžė kartu su gamtos ir praeities vaizdais, kurių (kartais pavydžiai) jau niekada neteks pažinti. Lietuviškas kraujas teka ir miestiečių gyslomis.

Niekas nesiskundžia, kai sunku skaityti Hesę – nes tokia ir turi būti gera literatūra. Kuo kitokia vaikų literatūra? Yra populiarioji vaikų (ar jaunųjų paauglių) literatūra, sukurta pagal lengvai atpažįstamą šabloną, su šauniais pagrindiniais herojais ir dar šaunesniais jų nuotykiais. Ir yra rimtesnė literatūra, kurios į rankas tikrai nepaims kiekvienas – lygiai kaip ne kiekvienas paauglys vampyrus iškeičia į Škėmą. Ką čia apgaudinėsi – skaičiau ir vampyrus, iš Škėmą, tik pirmąjį dažniau nutyliu, kaip močiutė savo astmą.

Vaikų kategorijos laimėtojas šiųmetiniame Metų knygos konkurse greičiausiai nepateiks staigmenos – Nomedos Marčėnaitės „Lėlė“ jau apdovanota Patriotų premija, jai įteiktas gražiausios knygos diplomas, geriausio metų debiuto ir geriausios knygos mažiausiems skaitytojams apdovanojimai. Nieko stebėtino, jog kitos knygos pasislėpė tikrai įsimintinų iliustracijų šešėlyje. Todėl aprašysiu kitą vaikų knygą, nors ką ji turi bendro su „Lėle“, ir kodėl jos – vienoje kategorijoje – nesu tikra.

„Kaip mes išgarsėjome“ – jau ketvirtoji rašytojos Vilės Vėl knyga, pasimetusi tarp lėlių, krakatukų, (su)sapnuotų katyčių ir (su)vyniotų dienų. Nors tuos, kurie skaitys apie bebriukus, voverytes ar kosmosus, ir tuos, kurie domėsis Godos ar Jokūbo gyvenimais skiria maždaug tiek, kiek tuos du traukinius, vienas priešais kitą riedančius iš taško A ir taško B – keleri metai, per kuriuos namai virsta mokykla, tėvai draugais, o žaislai – ledu padengtu asfaltu. Ankstyvoji paauglystė sunkus metas – ir vaikams, ir jiems prijaučiantiems rašytojams, kurie kaip ežiukai rūke pasiklysta tarp kategorijų.

„Kaip mes išgarsėjome“ išsiskiria ne tik amžiaus grupe – vaikų (jaunųjų paauglių) literatūroje realizmo šalininkų nėra gausu. Trys knygos apsakymai persunkti skaudžių gyvenimo realijų ir socialinių problemų, tačiau jos paminėtos tarsi tarp kitko, tam skaitytojui, kuris bus pamatęs jau pakankamai daug vasarų, kad sugebėtų tas realijas įskaityti. Kitiems paliekamas žaismingas siužetas, ypač vaizdingas žodžio valdymas ir paprastas, šmaikštus rašymo stilius.

– Eik praustis, aš užlopysiu striukę, – sako namie.

– Vaikai juoksis…

– Vaikai ir iš saulės juoktųsi, jei kas leistų.

Vilės Vėl veikėjai labai žmogiški. Supykusi dėl suplėšytos striukės močiutė eina išsiaiškinti su palaidą šunį vedžiojusi vyru, bet vos jį sutikusi sukasi ant kulno – jai astmos priepuolis, gėda, kad kas pamatys. Tiek iš tos teisybės gyvenime. Iris Mirinda nė karto nėra mačiusi girtuoklio – ją į mokyklą atveža tėtis juodu mersedesu su užtamsintais langais – kodėl Iris Mirinda mokosi kažkur Fabijoniškėse, o ne Liubartienės mokykloje, nežinau, bet rodos, jai tai išeina į naudą. Gal net pamatys girtuoklį.

Jokūbo paveikslas apsakyme nupieštas gražiausiai – jis visada tik tas kitas, kurį matai antrame plane, kažkur tolumoj apsipirkinėjantį su mama ar užrakinantį vargšą Marių į katilinę. Jis – tas padauža, kurį turi kiekviena klasė, į jį sminga visos strėlės, kai randi sudaužytą vazoną ar įžeistą mergaitę. Kiti vaikai jo bijo, bet šiam prisidirbus pagaliau turi progą atsiimti – žodžiais. Pasirodo, taip net skaudžiau.

Vilė Vėl nerašo apie vaikų vidinius išgyvenimus – ji juos stebi iš šono, leisdama pačiam skaitytojui suprasti, kas ir kaip. Lengvai čiuožinėdama ant ką tik pašalusio asfalto Goda sako, jog namuose ji serga – laukia, kol mama prisijungs prie skaipo. Niekur ir nė karto nėra liūdna – bet tas liūdesys veržiasi iš kiekvienos eilutės.

Šiame apsakyme tėvai šmėžuoja tik protarpiais – čia veikia močiutės, stiprios ir ryžtingos, joms teko garbė auginti antrą kartą, šįkart nekartojant klaidų. Godai užsimojus užaugus išvalyti upes, jos močiutė kerta negailėdama: Kur? Anglijoj? Jos sukasi atgal, link automobilio, o Goda bliauna, sekdama močiutei iš paskos. – Čia netoli, – guodžia močiutė. Lyg Goda būtų verkusi iš baimės, kad neberas namų.

Autorė moko vaikus tikro gyvenimo – ne pasakų, ne Džeimso Bondo filmų ir ne video žaidimų, kuriuose visada žinai, į ką reikia šaudyti. Visi jos veikėjai klysta, jie nei geri, nei blogi – ir pasirink, kad gudrus, šaudyt juos ar imt už rankos. Goda pagaliau nusprendžia, kad net ne visi girtuokliai blogi. Ir šuns, taip sudraskiusio jos striukę, gaila. Tik Jokūbo niekas nekviečia kartu žaisti.

„Goda“ – mano favoritė. Kur jau nebūsi dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus, jei prieš rašydamas nepanaršysi internete: socialinių realijų šiame apsakyme per daug, nenuoseklumas sudėtingas. Prisimenu šiandieninius penkiamečius, kurie išmaniuoju telefonu moka naudotis geriau už mane – jie jau žino, kas yra Airija. Tad juolab neverta nuvertinti 10+ skaitytojų, kurių nei siužeto nenuoseklumas, nei įvairios suaugusiųjų pasaulio užuominos nenustebins.

Apsakymas „Kaip mes išgarsėjome“ ir vėl sukasi Fabijoniškėse – gyvendamas Vilniuje nuo jų toli nepabėgsi. Vilė Vėl ir vėl taikliai įterpia tarsi nereikšmingas, bet labai taiklias pastabas apie mūsų kasdienį gyvenimą. Tėčio veikla atspindi žmonijos įtaką agurkų ir sraigių populiacijai, – ar juokis, ar verk. Šis apsakymas kur kas nuoseklesnis. Apie pirmas meiles, tarp dvynių Dienos ir Živilės įsiterpusį Mykolą, ir Živilės viduje kylantį pavydą – ar Mykolo, ar sesers dėmesio, ar šiaip – šventos lygybės tarp dviejų seserų sutrikdymo. Čia pagaliau atsiranda ir herojai. Nors ir ne taip įsivaizdavau didvyriškumą. Už tai, kad išdžiovinai ant savęs draugo drabužius, niekas neduoda medalių.

Emigracijos užuominų ir vėl netrūksta – nors ir stengiasi kalbėti pustoniais, galiu beveik girdėti autorės šauksmą. Jolanta gyvena Islandijoje – smagu būti maža tauta, islandai prie nieko nenori šlietis, jie didžiuojasi savo šalimi. Bet Jolantai Lietuvoje per daug skauda, lengviau būti toli ir žiūrėti iš šono. Dvynukių mama Islandijoje neištvertų – jai trūktų medžių. Tik tiek, tik medžių. Ivaškevičiaus „Išvaryme“ nebuvo vaikų: visi važiavo jauni, gaila tik tų vienišų gyvenimų, praleistų plaunant indus. Galėtum sakyti, jis sužaidė švariai, nesukčiaudamas – naudoti vaikus žema, skaitytojas neištveria. Gaila, kad knyga neskirta jaunesniems – tokiems, kuriems knygas dar skaito tėvai. Vilė Vėl šias situacijas užkrauna vaikams. Gal tik jie ir gali jas ištverti?

„Brolis“ – turbūt sudėtingiausiai apibrėžiamas knygos apsakymas. Zacirka, melioracija, bilietėliai ant konduktorės piršto, vikšriniai traktoriai… Visa, kas šiuolaikiniams vaikams ateiviškiau už vampyrus ir burtininkus. Tačiau labai asmeniškas autorės rašymo stilius priverčia tuos ateivius prisijaukinti. Apsakymas toks tikras lietuviškas, nes apie kaimą, gandrus ir gyvates. Tai nebus tas apsakymas, kurį skaitytojas praris su pasimėgavimu – įsivaizduoju save, dvylikos metų, su atsidusimu suskaičiuojančią likusius puslapius, nes įgimtas perfekcionizmas neleisdavo padėti pradėtos knygos į šalį. Nesigailėjau nė karto (su „Pragiedrulių“ išimtimi, dvylikamečių dar nereikia supažindinti su Vaižgantu). Tad nors apsakymas apie brolį, man jis buvo apie gyvatę. Ir ta gyvatė įsirėžė kartu su gamtos ir praeities vaizdais, kurių (kartais pavydžiai) jau niekada neteks pažinti. Lietuviškas kraujas teka ir miestiečių gyslomis.

Niekas nesiskundžia, kai sunku skaityti Hesę – nes tokia ir turi būti gera literatūra. Kuo kitokia vaikų literatūra? Yra populiarioji vaikų (ar jaunųjų paauglių) literatūra, sukurta pagal lengvai atpažįstamą šabloną, su šauniais pagrindiniais herojais ir dar šaunesniais jų nuotykiais. Ir yra rimtesnė literatūra, kurios į rankas tikrai nepaims kiekvienas – lygiai kaip ne kiekvienas paauglys vampyrus iškeičia į Škėmą. Ką čia apgaudinėsi – skaičiau ir vampyrus, iš Škėmą, tik pirmąjį dažniau nutyliu, kaip močiutė savo astmą.

Recenzija spausdinta „Metų knygos rinkimų“ puslapyje.

Reklama

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s