Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja

– A. Marčėnas

Parašyti straipsnį apie Vilnių ir psichologiją nėra taip paprasta. Psichologija šiandien bando kuo labiau atitolti nuo froidinių išvedžiojimų ir priartėti prie gamtos mokslų – ji remiasi eksperimentais, smegenų nuotraukomis, genais. Tai niekaip nesisieja su Vilniumi – poetišku ir senove alsuojančiu miestu, iššaukiančiu emocijas, ne argumentus. Ir tai geriausias įrodymas, jog miestai veikia mūsų mąstymą. Ne tik mąstymą – jie įauga į mūsų identitetą, tampa personifikuojamais objektais. Negaliu mąstyti apie Vilnių racionaliai, nes jis per daug įaugęs į mane – ar, greičiau, aš per daug įaugus į jį.

Rankos nusvyra vos paskaitinėjus miestų psichologijos tyrimus – smurtas, skurdas, vienatvė, stresas ir padidėjęs psichologinių ligų skaičius. Gimusieji mieste turi 21% didesnę tikimybę susirgti kuriuo nors iš nerimo sindromų, 39% didesnę tikimybę susirgti depresija, dvigubai didesnę tikimybę susirgti šizofrenija (sąrašą galima tęsti). Atidėsiu susirūpinimą sveikata į šalį ir sutiksiu – genetinės mutacijos, susijusios su šizofrenijos išsivystymu, taip pat lemia ir kūrybiškumą (Kéri, 2009). Garsių kūrėjų Vilniui niekada netrūko.

Vienas garsiausių, Czesławas Miłoszas sakė, jog Vilnius jam – „atskaitos taškas, normalios būties galimybė“. Vilnius – ne metropolitinis Londonas ar Niujorkas, kurie man asocijuojasi su minkštą raudoną kamuoliuką gniaužančia ranka. Jis greičiau panašus į šventos Onos bažnyčią – aprėpiamas ranka. Tad gal ir Vilniaus psichologija turėtų prasidėti ne nuo tyrimų, o nuo mūsų pačių.

„Mąstau, vadinasi, esu“, – teigė Descartes’as. Atmintį tyrinėjantys psichologai greičiausiai pasakytų kiek kitaip: atsimenu, vadinasi, esu. Mūsų autobiografiniai atsiminimai sudaro nedalomą identiteto dalį, formuoja mūsų asmenybę. Bet šis sąryšis kur kas sudėtingesnis, jis abipusis – be identiteto neturėtume ir prisiminimų (Howe ir kolegos, 2003). Psichologai taip pat teigia, jog mūsų prisiminimai nėra tiesiog ištraukiami iš dėžutės, lyg kompiuterio dokumentai – priešingai, jie rekonstruojami. Tai tinka ir mūsų autobiografiniams atsiminimams: jie kinta priklausomai nuo to, kas svarbu mums patiems (Conway, 1992).

Kuo čia dėtas Vilnius? Poetas Aidas Marčėnas yra pasakęs, jog tikrąjį Vilnių jam reikėjo atrasti pačiam. Aš pridurčiau, jog ieškom ne tikrojo Vilniaus, ieškom savęs. Man Vilnius asocijuojasi su žaliais parkais, Nerimi ar Vilnele, varpo dūžiais ketvirtą valandą (kodėl kaskart einu pro šalį būtent ketvirtą valandą?), su Sabaliauskaitės ir Užkalnio ginču spaudoje, keleiviais autobuse… su daug daug visko. Kažkam Vilnius – stiklinis dangoraižis, Šeškinės daugiabučiai ar dviračių takai. Ir tai jų Vilniai. Nes nėra vieno Vilniaus – jų daug, susidedančių iš kiekvieno žmogaus miesto, jo maršrutų, atsiminimų. Belieka tik stabtelėti ir pagalvoti – ką tavo Vilnius sako apie tave?

Miestai taip pat formuoja grupinį identitetą, mūsų bendrus atsiminimus, istorinę atmintį: mes kartu kasdien praeiname pro Vinco Kudirkos aikštę, pravažiuojame Mindaugo tiltą, ar užlipame ant Gedimino kalno. Tai bendras pamatas, leidžiantis pajusti magišką bendrumą su kitu, visiškai nepažįstamu žmogumi, nes mes abu – vilniečiai. Ne tik pajusti bendrumą – grupių psichologija ypač pabrėžia supriešinimo efektą (ir Kaune gyventi galima?). Tik kas ką formuoja – miestai mus, ar mes – juos?

1957 metais Brazilijoje buvo pradėtas grandiozinis projektas nuo pamatų suprojektuoti naują sostinę. Projektas įgyvendintas per 41 mėnesį, užsimojus modernia architektūra transformuoti Brazilijos visuomenę. Pastatai turėjo integruoti visuomenę, panaikinti socialines klases – visur buvo statomi vienodi namai ir apylinkės. Analizuodamas šį projektą antropologas Holston (1989) pabrėžia, kad miestų ir gyventojų santykis visada veikia abiem kryptim: į sostinę suplūdę imigrantai iškreipė suformuotą viziją. Vienodi pastatai gyventojams simbolizavo anonimiškumą ir monotoniją, o spūsčių nebuvimas – atšiaurumą. Paradoksalu, tačiau klasių nelygybė netgi padidėjo, turtingiesiems gyventojams išpirkus žemę aplink miesto gyventojų ežerą ir ten pasistačius įspūdingus namus.

Šiuo metu visa Europa susidomėjusi stebi Talino projektą – sprendimą sostinės gyventojams įvesti nemokamą transportą atidžiai tirs ir Stokholmo Karališkojo technologijų instituto mokslininkai. Ar sistema paskatins socialinę lygybę ir meilę mietui, ar, priešingai, ją sugriaus vandalai ir nemokamų paslaugų nebranginantys gyventojai? O kaip vilniečius formuoja nuolat keičiamos transporto sistemos? Idėją lipti per priekines duris žmonių mentalitetas sutraiškė kaip musę. Kaip Vilnių formuoja į jį plūstantys kitų miestų gyventojai? Ar daugiakultūriškumas mieste skatina, ar kaip tik mažina mūsų toleranciją? Galbūt psichologija į daugumą šių klausimų neturi atsakymų, tačiau juos užduoti pačiam sau labai įdomu.

Garsusis vokiečių sociologas Maxas Weberis yra pasakęs, jog mes sukuriame miestus, o tada miestai kuria mus. Lygiai taip mes sukuriame savo atsiminimus, o tuomet šie kuria mus. Man rodos, psichologams pats metas į miestų tyrimus pradėti žiūrėti kitu kampu – jei miestų įtaka išties būtų tokia neigiama, mes nepersonifikuotume miestų. Jis yra gyvas ir alsuoja. Nes mes esame dalis miesto, ir miestas yra dalis mūsų – kartu gyvenam, ir kartu alsuojam.

Esė spausdinta žurnale „Pašvaistė“, 2012/06 ir Bernardinai.lt.