Dar ne “Ką?”, tik “Kaip?”: M. Adomėno švietimo vizija

Jaučiu pareigą sureaguoti į politiko M. Adomėno straipsnį, nes tai, rodos, pirmasis rimtas kažkurios partijos pareiškimas švietimo srityje (straipsnis ilgas, tad neturintiems laiko siūlau skaityti pačią pabaigą, kurioje išskirta „Ką daryti“ dalis; apie ją daugiausiai ir kalbėsiu). Dėl pamažu visuomenėje keliamo šaršalo (bene labiausiai ačiū A. Tapinui), neabejotinai tokių straipsnių bus daugiau.

M. Adomėnas savo politinėje reklamoje sako, kad yra pasiryžęs rimtiems darbams, todėl griežtai tuos žodžius ir vertinsiu.

Reikėtų pradėti nuo to, kad apskritai gerai, kad toks straipsnis atsirado. Puiku, kad vėl ir vėl pakartota mokytojų atlyginimų statistika, priminti PISA rezultatai… apskritai gerai, kad švietimas vis dažniau atsiranda žmonių lūpose (ir ypač – politikų). Žemiau pateikiu garsųjį N. Mačiulio grafiką:

nerijus-maciulis-apie-mokytoju-algas-71141666

Dėl apimties visko nekomentuosiu, bet daug esminių M. Adomėno minčių tikrai teisingos. Nėra ko ginčytis, kai pabrėžiama švietimo svarba, mokytojų, kaip svarbiausiųjų, vaidmuo. Kalbama apie susitarimą, kad švietimas yra visų problema, svarbūs visi iki vieno… Puiku.

Kalbama net apie, su kuo labai sutinku – bent jau 6% BVP švietimui. Tik štai čia ir problema – jei jau partijos narys kalba apie būtinybę didinti BVP dalį švietimui (ir ne šiaip kada – o prieš rinkimus), tai nėra tas pats, kaip, sakykime, visuomenininko žodžiai. Skambėtų daug rimčiau, jei būtų pasakyta: „Mes partijoje nusprendėm, kad mus išrinkus mažintume 1,3% iš _____ ir skirtume jį švietimui“. Tik visada baisu pasakyti, iš ko atims. Bet pasakyti būtina, kad vėl nefinansuotume mokytojų iš… sakykime, socialiai remtinų šeimų.

Nemaža straipsnio dalis – „Geros mokyklos koncepcijos“ kritika. Kodėl? Ar tiesiog todėl, nes rašant politinį straipsnį yra naudinga ką nors užsipulti? Nežinau, kodėl šiame straipsnyje apskritai reikėjo šios dalies. Nežinantiems – „Geros mokyklos koncepcija“ yra vizija, mokyklų „Lietuva 2030“. Ji užsipulta, nes nepateikė kaip iš taško A nueiti į tašką B. Bet dokumentas aiškiai apsibrėžė, kad tai orientyras mokykloms, o ne vadovėlis Švietimo ir mokslo ministerijai. Tai ir padarė.

Liūdniausia, kai puolama dėl to, jog yra daug gražių žodžių ir mažai konkrečių veiksmių, bet, deja, pats juos kritikuojantis straipsnis linksta į tą pusę. Pateikdamas savo viziją, ką konkrečiai reikia daryti, M. Adomėnas labai teisingai kalba apie visapusiškos asmenybės svarbą ir kad ne tik tikslieji/technologijų mokslai turi būti akcentuojami (2 punktas). Vėl dėstomos teisingos mintys, su kuriomis niekas nesiginčys – visapusiškumas, moralė, humanitarinių mokslų svarba…  bet nėra pateikiamos absoliučiai jokios priemonės, kaip to bus siekiama, ką daryti, kad būtų tobulinamas visapusiškas žmogus? „Geros mokyklos koncepcijoje“ konkretumo netgi daugiau: „Todėl mokyklos, kaip organizacijos, veiklos aspektai neturėtų būti standartizuojami visoms šalies mokykloms, o jų vertinimas neturi būti per daug sureikšminamas ir negali tapti svarbesnis už mokyklos misijos vertinimą.“

M. Adomėno švietimo vizijoje taip pat rašoma: „Būtina įvesti standartizuotus, visuotinius, privalomus gebėjimų testus 2, 4, 6, 8, 10 klasėse“. Su tuo sutikti jau sunkiau. Galima kiek nori kalbėti apie tai, kad tikslas yra ne įvertinti vaikus, o tik pamatuoti pažangą, bet aš kažkada jau savo Feisbuko profilyje dalinausi filmuku (juo, rodos, dalinosi ir A. Landsbergienė) apie JAV, nuėjusią šiuo keliu. Vaikai nuo tų testų vemia (fiziškai).

Kol nėra sukurtos aiškios sistemos, ką tiksliai su tais rezultatais galima daryti (o tai daug sunkiau, nei atrodo), kol nėra individualizuotų programų (o iki to Lietuvoje dar toli toli), tol testų gausybė tik kels stresą tėvams ir vaikams, kurs spaudimą mokytojams ir mokykloms, kurios norės kuo geriau pasirodyti ir t.t. Suomiai, kuriais visi pasaulyje dabar nori sekti, neturi tokių testų ir dėl to jų vaikai blogiau nesimoko. Taip, visos Suomijos švietimo sistemos persikelti negalim (ir nereikia), bet kol kas nematau jokių argumentų, kodėl darant priešingą dalyką (kuris kitose šalyse sukėlė neigiamus padarinius) turėtume staiga tikėtis teigiamų rezultatų.

Apibendrinsiu, nes tuoj parašysiu daugiau už patį straipsnį. Pateikiami 7 punktai, ką reikėtų daryti.

  • Teiginiai, kad reikia ugdyti visapusišką asmenybę (2 punktas), ir kad vienas naujas alternatyvus metodas nieko neišgelbės (4 metodas) yra labai teisingi, bet juos reikėjo priskirti daliai „Kaip daryti“, o ne „Ką daryti“. Jokių politinių veiksmų judėti link šių vizijų pateiktų nėra.
  • Sutikti su dar didesniu standartinių testų skaičiumi nuo pačių mažiausių klasių (3 punktas) nenoriu. Kelkime mokytojų lygį ir vaikų testuoti nereikės.
  • Pabrėžiama tėvų svarba ir jų įtraukimas į mokyklos gyvenimą (5 punktas) – puiku, tiesiai į 10-tuką.
  • Taip pat kalbama apie ugdymo individualizaciją mažose klasėse (6 punktas). Tai labai graži vizija, bet ir vėl kyla klausimas, kaip tai bus įgyvendinta? Be ekonominio (ar kokio kitokio) modelio, kaipgi tos mažos klasės turi veikti, kad mokytojas gautų pakankamą atlyginimą, niekaip nematau, kaip tai gali būti realiai įgyvendinta. Tikiuosi, kad šis atsakymas dar atsiras.
  • M. Adomėnas taip pat kalba apie tai, kad neturime pulti aklai uždarinėti kaimo mokyklų ir svarbu ieškoti kitų kelių jas išlaikyti (7 punktas). Geros mintys.
  • Papildoma mintis, kad „reikia, kad kuo daugiau regiono abiturientų galėtų įgyti reikiamą trečios pakopos profesinį ar aukštąjį profesinį išsilavinimą“, deja, kol kas irgi bendroji frazė, o ne „Ką daryti, kad tai įvyktų“.

Išvada – maždaug 3 stiprūs „Ką daryti?“, iš kurių vienas – eilinis „kelti mokytojams atlyginimus“, vis dar nepaaiškinus, iš kur tie pinigai atsiras. Pataisykite mane, jei ne taip skaičiuoju, bet Lietuvos BVP per cap yra 28359 dolerių per metus (plius minus 25000 eurų). Tad dabartinės mokytojų žirklės – nuo 9 iki 17 tūkstančių dolerių. Po dešimties metų M. Adomėnas siūlo, kad mokytojai per metus gautų nuo 28 iki 57 tūkstančių dolerių. Turint galvoje, kad Lietuvos BVP greičiausiai augs, tai gal net ir daugiau. Skaičiai labai gražūs ir aš be galo norėčiau, kad jie išsipildytų, bet kol man kas nors nepateiks skaičių KAIP, niekaip netikėsiu, kad tai realu.

Galiu skambėti perdėtai kritiška, bet man tiesiog per daug rūpi ir dėl to noriu, kad politikų idėjos būtų kuo konkrečiau įvardintos. Jei M. Adomėnas (kaip spėju iš straipsnio) planuojamas šešėliniu konservatorių Švietimo ir mokslo ministru, belieka tikėtis, kad jis išgirs komentarus ir iki rinkimų dar sustiprins savo idėjų bagažą. Todėl ir įsilieju į šią diskusiją, nes reikia kuo daugiau komentuojančių žmonių, kad politikai kuo tiksliau išsigrynintų, ką tiksliai galėtų padaryti.

Dar labiau viliuosi, kad diskusijos švietimo srityje šiemet bus aršios ir kad ir kuris kandidatas galiausiai į tą ministeriją ateis, jis bent jau išgirs geriausius ir kitų pusių argumentus.

Advertisements

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s