Interviu „Lrytas.lt“: „Noriu būti socialiai atsakinga kūrėja“

Zmones_is_Alkapes (30)Interviu buvo spausdintas portale lrytas.lt 2015m. vasario 12d., jį galite rasti čia.

Jaunosios kartos rašytoja Unė Kaunaitė prieš mėnesį išleido jau antrąjį savo romaną „Žmonės iš Alkapės“, nagrinėjantį jaunų žmonių emigracijos į užsienį temą ir šios poveikį šeimos santykiams. Jos pirmoji knyga „Sudie, rytojau“ buvo nominuota Metų knygos rinkimuose. Unė Šv. Andriaus universitete Škotijoje baigė psichologiją ir socialinę antropologiją ir šiuo metu darbuojasi jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“.

– Tiek pirmosios knygos „Sudie, rytojau“, tiek antrosios, „Žmonės iš Alkapės“, įvykių centre – jauni žmonės ir jų problemos. Ar tai yra konkrečios problemos, išskiriančios mūsų, „Nepriklausomybės vaikų“, kartą iš kitų, ar visgi jos yra universalios, t. y. problemos, kurias turėjo mūsų tėvai, seneliai, kai buvo jauni?

– Abu kūriniai daug kalba apie tradicijos, kultūros tąsą, šeimos svarbą, bendrumą su vyresne karta, taip pat bendražmogiškas problemas, kurios yra universalios. Tačiau jie iškelia ir naujas problemas.

Pirmojoje knygoje kalbėjau apie naštą, užkraunamą po 1990-ųjų gimusiai kartais, iš kurios Nepriklausomybę atgavusi karta tikisi idėjų įgyvendinimo, idealios Lietuvos sukūrimo. Antrajame kūrinyje rašau apie jaunų žmonių emigraciją – ne ekonominę, o intelektualią, apie kurią dar nedaug kalbėta, kartais jos net nelaikome emigracija, bet beveik kiekvienas pažįstame nors vieną studijuoti iškeliavusį žmogų, kuris susiduria su mūsų kartą charakterizuojančiomis problemomis: buvimu nei „ten“, nei „čia“, bandymu suprasti, su kuria šalimi sieti savo ateitį.

Kaip tokia „idėjinė“, o ne priverstinė emigracija keičia santykius tarp šeimos narių? Be abejo, per Lietuvos istoriją ne kartą pasitaikė tokių emigracijos bangų, todėl šios problemos nėra keliamos pirmą kartą, bet šiuolaikiniame globalizacijos amžiuje jos kitokios. Manau, abu šie kūriniai dokumentizuoja šio amžiaus žmonių pasaulį.

– Iš Tavo knygų akivaizdu, kad rašai apie tai, ką žinai, ką patyrei. Skaitant „Žmones iš Alkapės“ atrodo, kad Alkapė, maža šalis Rytų Europoje, kurios užsieniečiai negali parodyti žemėlapyje, – tai Lietuva. Lietuviški personažų vardai, gerai pažįstami jų įpročiai, kompleksai ir skauduliai irgi tarsi nurodo, kad kalbi apie Lietuvą. Ir vis dėlto, vadini ją Alkape. Kodėl?

– Priežasčių daug, bet visų pirma norėjau, kad skaitytojai šiek tiek atsitrauktų nuo pažįstamų problemų ir į Lietuvą, ar Alkapę, pasižiūrėtų kiek iš šono, įvertintų, kaip mūsų šalį galėtų matyti kitatautis. Norėjosi parodyti, kad šios problemos nėra vien mūsų problemos, jas sprendžia visa Europa, ypač posovietinės šalys. Šiek tiek kračiausi ir su Lietuvos emigracija susijusių stereotipų, o Alkapė leido jų išvengti. Nes tai nėra romanas vien apie emigraciją, jame kalbu apie daug kitų dalykų.

– Ar pati susidūrei su stereotipais emigracijoje, kai ketverius metus studijavai Škotijoje?

– Man turbūt pasisekė, nes studijavau mažame universiteto miestelyje, tad lietuviai dėstytojams čia asocijavosi vien su labai gabiais ir darbščiais studentais, neteko girdėti jokių neigiamų stereotipų. Tačiau žmonės ne kartą stebėjosi, kad turime savo kalbą, kad nekalbame rusiškai, netgi nesame giminingi slavų kalboms. Teko girdėti ir nuostabą, kad apskritai esame šalis, o ne regionas. Ir dėl to visai nereikia pykti ant pašnekovo, juk ir mes nebūtinai žinome kiekvieną tolimą pasaulio šalį. Bet tokios patirtys tik dar labiau paskatino kurti Alkapę – kad ir mes nežinotume, ar tokia šalis egzistuoja.

– Knygoje analizuoji patriotizmo sąvoką, pateiki skirtingas jos interpretacijas. Ką tau pačiai reiškia būti lietuve, būti patriote? Ar gyvenimas užsienyje pakeitė Tavo nacionalinės tapatybės suvokimą?

– Išvažiuodama bijojau, kad neprarasčiau savo kultūrinio identiteto, bet užsienyje jis tik sustiprėjo. Ten dažniausiai save pristatai ne kaip tų ir tų studijų studentą ar tokio ir tokio miesto gyventoją, bet kaip lietuvį, „iš Lietuvos“.

Lietuvoje beveik visi esame iš čia, tad toks prisistatymas netenka prasmės. O ten imi kartoti esanti lietuvė ir šis žodis tampa neatskiriama tavo dalimi. Džiaugiuosi būdama lietuve ir norėčiau save vadinti patriote, nes man šis žodis reiškia ne tik meilę savo gimtajai šaliai, bet ir norą prisiimti atsakomybę už jos ateitį. Tai pasižadėjimas veikti savo šalies labui.

– Po studijų Škotijoje grįžai į Lietuvą ir jau beveik pusmetį dirbi programoje „Kurk Lietuvai“, kurios vienas tikslų – padaryti realių pokyčių Lietuvos viešajame sektoriuje. Ką labiausiai nori pakeisti? Ar laikai save socialiai atsakinga kūrėja?

– Taip sakyti turbūt per daug skambu, bet noriu ir bandau būti socialiai atsakinga, ar man pavyksta, gali vertinti kiti. Kūryba man yra vienas būdų kalbėti apie rūpimas socialines problemas, priversti žmones apie tai susimąstyti. Programoje „Kurk Lietuvai“ noriu pasiekti to paties, tik ne žodžiais, o konkrečiais darbais.

Man labiausiai rūpi švietimo, kultūros bei psichinių ligų klausimai. Galima sugalvoti ne vieną dalyką, kurį galima keisti šiose srityse, tačiau pirmiausia norėčiau, kad keistųsi lietuvių požiūris tiek į viešąjį sektorių, tiek ir apskritai į savo šalį, piliečius, daugiau jaunų žmonių įsitrauktų į valstybės valdymą. Mes per dažnai girdime, kaip Lietuvoje blogai. Be abejo, ne tobula, bet tuo Lietuva jauniems žmonėms turėtų būti tik nuostabesnė – tada egzistuoja erdvė įgyvendinti savo idėjas, kurti naujus dalykus.

– Neseniai „LRT Kultūros Akademijoje“ skaitei paskaitą apie psichines ligas ir jų stigmas pavadinimu „Trapi riba tarp „normalaus“ ir „nenormalaus“. Savo knygoje taip pat palieti valgymo sutrikimų problemą. Manau, kad tai labai reikalinga, tačiau, deja, reta tema lietuvių mene. Kodėl Tau svarbu apie tai kalbėti?

– Studijuodama psichologiją ketverius metus dirbau psichologijos laboratorijoje, teko atlikti vieną tyrimą su polinkį į bulimiją turinčiomis merginomis. Ta patirtis man atvėrė akis – suvokiau valgymo sutrikimų paplitimo mastą mūsų visuomenėje ir kaip svarbu apie tai kalbėti. Užtenka atsiversti bet kurį internetinį portalą – kiekvieną dieną rasime bent vieną straipsnį apie naujus būdus lieknėti, naujos dietos rūšį ar dešimt patarimų, kaip neskausmingai numesti kelis kilogramus.

Vienetai iš mūsų esame patenkinti savo kūnu, daugiau nei devyniasdešimt procentų moterų stengiasi kontroliuoti savo svorį, o beveik aštuoniasdešimt procentų dešimties metų mergaičių vakaruose bijo būti storos. Statistiką galima tęsti be galo, bet ji gąsdina. Kūryba man yra vienas iš būdų apie tai kalbėti.

– Ką laikai savo mokytojais? Kokią įtaką Tavo kūrybai ir pasaulėžiūrai jie padarė?

– Visų pirma – savo tėvus ir senelius. Mano močiutei, aktorei ir skaitovei Lilijai Žadeikytei, visada buvo svarbu, kad raiškiai ir taisyklingai kalbėtume. Maža būdama ne kartą kartu su ja keliavau į Lietuvos radiją ir televiziją, įgarsindavau įvairias radijo pasakas, vaidindavau. Močiutei sekėsi, nereikėjo šimtus kartų anūkams skaityti pasakų – sėdėdavau ir klausydavau jos kasetėje įgarsintų H. Ch. Anderseno pasakų. O vėliau pati mėgindavau jas atkartoti, tik jau raštu, kiek kitokias. Savo mokytojais laikau ir rašytojus, ypač vaikų.

Vaikystėje tiesiog „rijau“ knygas. Genialiomis vis dar laikau Janušo Korčako knygą „Karalius Motiejukas Pirmasis“ ir Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“. Korčako asmenybė apskritai įkvepianti – jis ne tik rašė vaikams, bet buvo įkūręs vaikų namus, o antro pasaulinio karo metais kartu su žydų vaikais įžengė į dujų kamerą, nors jam ir buvo pasiūlyta išsigelbėti. Jis apsisprendė mirti su vaikais. Tokie rašytojai, kurių darbai atspindi jų kūrybą ir atvirkščiai, formavo tiek mano pasaulėžiūrą, tiek požiūrį į rašymą, kaip į būdą perteikti esmines idėjas. Rašyti, nes iš tiesų nori pasakyti kažką svarbaus… Taip pat negaliu nepaminėti rašytojos Vilės Vėl, mano lietuvių kalbos mokytojos, kuri lygiai taip pat ne tik rašo, bet ir gyvenime yra Mokytoja iš didžios raidės, norinti, kad kiekvienas mokinys augtų kiek įmanoma daugiau.

– Kalbi apie rašytojus, kurie rašė apie tai, kuo gyveno. O koks yra fikcijos ir autobiografiškumo santykis Tavo kūryboje?

– Viena iš priežasčių, dėl kurių nusprendžiau studijuoti ir socialinę antropologiją, buvo ta, kad antropologas man priminė rašytoją – jis stebi, interpretuoja ir užrašo. Skirtumas tik tas, kad antropologas stengiasi užrašyti kuo tiksliau – kiek tai įmanoma, o rašytojas, priešingai, nebijo melo. Aš irgi rašydama stebiu, šį tą „pavagiu“, atsispiriu ir kuriu toliau.

Antrajame romane, ko gero, nėra nė vieno veikėjo, kuris gyvenime turėtų prototipą, tačiau yra žmonių, kurių vienas ar kitas savybes pasiskolinau. Dėl to kartais žmonės nusprendžia, kad kūriniuose autobiografiškumo daugiau nei iš tiesų, nes jie atpažįsta tam tikras detales. Kita vertus, juk rašau apie tai, kas man rūpi, tad kai kurie veikėjai perteikia mano mintis, mano ar mano pažįstamų žmonių išgyvenimus.

– Skaitant „Žmones iš Alkapės“ neapleido jausmas, kad tavo kalba be galo vizuali. Koks tavo santykis su kinu, kitomis meno šakomis?

– Specialiai taip rašyti nesistengiau, bet kinas neabejotinai man darė ir daro didelę įtaką. Esu baigusi dviejų metų „Skalvijos kino akademijos“ kursus, daug laiko svarsčiau apie galimybę studijuoti režisūrą, negaliu gyventi be kino… Po prozos tai – mylimiausia mano meno šaka, tad turbūt nieko keisto, kad rašydama mintyse matau vaizdus, girdžiu dialogus.

– Kas tave įkvepia?

– Gyvenimas. Taip būtų tiksliausia pasakyti. Stebiu žmones, santykius, procesus, ir jie mane įkvepia kurti. Kartais įkvepia džiaugsmas, bet kur kas dažniau – sukrečiantys išgyvenimai. Čia, matyt, mano lietuviškos šaknys. Gerai žinau savo kūriniuose vietas, kurias įkvėpė empatija ar skausmas dėl kitų patiriamų nuoskaudų. Rašymas tada tampa tam tikros formos terapija – suprantu, kad vienoje ar kitoje situacijoje negaliu nieko pakeisti, ir tada pagalvoju, kad apie tai galiu parašyti.

Reklama

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s