Romanas „Žmonės iš Alkapės“ pasirodė dar tik prieš kiek daugiau nei mėnesį, bet jau susilaukė nemažo skaičiaus recenzijų. Čia pateiktos trumpos ištraukos, o visas recenzijas galite perskaityti paspaudę nuorodas (tik skaitykit atsargiai – recenzijos išduoda siužetą!).

Rasa Milerytė žurnale „Literatūra ir menas“ (2015-01-16 nr. 3504) rašo:

Unė Kaunaitė debiutavo 2011 m. su knyga „Sudie, rytojau“, o 2014 m. pabaigoje pasirodė antroji –­ „Žmonės iš Alkapės“. Šis romanas tematiniu požiūriu panašus į pirmąjį, tačiau tai jau visai kito svorio literatūra. „Žmonės iš Alkapės“ – daugia­sluoksnė knyga. <…> Didžiausias U. Kaunaitės pasiekimas yra tas, kad kalbėdama skaudžiomis temomis ji sugeba išvengti didaktikos. Užuot atskleidusi, kokia emigranto pozicija būtų teisingiausia, ji rodo keletą galimų santykių su gimtąja šalimi ir nesiima spręsti, kuris iš jų morališkai teisingiausias. Nors emigracijos tema pati diktuoja tam tikras negatyvias kalbos klišes, U. Kaunaitė randa kitokią kalbėjimo poziciją.

Fantastiškų(-os) Knygų Žiurkės savo blog’e rašo:

Šitą knygą pradėjau skaityti be didelių lūkesčių, kaip dažniausiai būna su lietuvių autoriais. Tad džiugu, kad knyga nenuvylė, o tai jau labai gerai, turint galvoje, kad man paskutiniu metu niekas neįtinka, ane? <…> Manau, knygą reiktų perskaityti vyresnių klasių mokiniams, kurie planuoja išvažiuoti mokytis svetur, jų ir jau išvažiavusių tėvams. Ir likusiems verta. Kad geriau įsivaizduotų, kas slepiasi po skype’iniu atsakymu “man viskas gerai”. Kad nepabijotų patys būti atviresni ir tąjį ekrane paprovokuoti kitokiam atsakymui. Beje, labai patiko knygos pabaiga (mano supratimu bene sunkiausia knygos vieta kartu su pavadinimu – labai jau lengva viską sugadinti).

Marijus Gailius žurnale „Literatūra ir menas“ (2015-01-30 nr. 350) rašo:

Nothing special lietuvių literatūroje, vis dėlto autorė savo pasakojimui suteikia nekalto naivumo ir jautraus atidumo, čia netrenkia jau truputį atsibodusiu emigracinės literatūros ciniškumu. Kitaip nei Žagrakalytė, Kaunaitė nepasmerkia skaitytojo prokrustiškiems išvedžiojimams, o pasakoja konkrečiai ir racionaliai, dokumentiškai ir natūralistiškai. <..> Seriously, tai yra užrašyta, o ne sukurta knyga. Vis dėlto labai simpatinga, kaip ir pati autorės asmenybė. Juolab kad su nori nenori prasimušusiu turbūt dar nė ketvirčio amžiaus neturinčios Unės požiūriu apie psichologinę lietuvio tapatybę sutinku jeigu ne besąlygiškai, tai su nuoširdžiu pritarimu ir palinkėjimu: tobulėti ir tęsti!