U. Kau­nai­tė grį­žo į Vil­nių po ket­ve­rių me­tų ba­ka­lau­ro stu­di­jų Šven­to And­riaus uni­ver­si­te­te Ško­ti­jo­je, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, ir nuo šių me­tų rug­sė­jo da­ly­vau­ja prog­ra­mo­je “Kurk Lie­tu­vai“. Bet ku­riuo at­ve­ju bū­tų grį­žu­si – po ma­gis­tro ar dok­to­ran­tū­ros stu­di­jų, nes iš­vy­ku­si vi­sa­da il­gi­si na­mų. Da­bar tu­ri ir džiu­gi­nan­čią ga­li­my­bę nu­veik­ti ką nors nau­din­ga Lie­tu­vai.

“Gal­būt dėl to taip no­riu grįž­ti, nes nuo­la­tos, net iš­va­žia­vu­si, pa­lai­kau ar­ti­mus ry­šius su tė­vais, gi­mi­nė­mis, drau­gais Lie­tu­vo­je. Tur­būt jo­kių ki­tų žmo­nių, bent kol kas, ne­sup­ra­siu taip, kaip da­bar su­pran­tu lie­tu­vius, nes čia užau­gau, ge­rai pa­žįs­tu vi­są kul­tū­ri­nį kon­teks­tą. Mus sie­ja ir kal­ba. Ma­nęs daug kas klau­sia, ar ga­lė­čiau ra­šy­ti ang­liš­kai. Ne­ži­nau, gal­būt sve­tur pa­gy­ve­nu­si 20-30 me­tų. Ta­čiau jo­kios ki­tos kal­bos, bent da­bar man at­ro­do, ne­ga­lė­čiau taip val­dy­ti ir su­pras­ti kaip sa­vo gim­to­sios. Ne­ga­lė­čiau ir iš­reikš­ti sa­vęs taip, kaip iš­reiš­kiu gim­tą­ja kal­ba“, – sa­kė jau­no­ji ra­šy­to­ja, 2011 me­tais sėk­min­gai de­biu­ta­vu­si ro­ma­nu pa­aug­liams “Su­die, ry­to­jau“. Dar šie­met tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti an­tra­sis U. Kau­nai­tės ro­ma­nas jau vy­res­nei au­di­to­ri­jai “Žmo­nės iš Al­ka­pės“.

Su­grį­žė­lė ti­ki­si, kad vi­sa­da ra­šys, kad ir ką veik­tų gy­ve­ni­me. Stu­di­juo­da­ma Ško­ti­jo­je ra­šė į jau­ni­mo žur­na­lą “Pa­švais­tė“ ir da­bar yra vie­na jo koor­di­na­to­rių. Sten­gia­si per­ne­lyg ne­nu­tol­ti ir nuo tea­tro bei ki­no. Pen­ke­rius me­tus Vil­niu­je lan­kė „E­le­men­to­riaus“ tea­tro stu­di­ją, dve­jus – „Skal­vi­jos“ ki­no aka­de­mi­ją. Šven­to And­riaus uni­ver­si­te­te pa­sta­tė į ang­lų kal­bą iš­ver­tu­si Juo­zo Gru­šo pje­sę „Mei­lė, džia­zas ir vel­nias“.

Unė ki­lu­si iš ar­chi­tek­tų šei­mos. Mo­čiu­tė – ak­to­rė, re­ži­sie­rė, skai­to­vė Li­li­ja Ža­dei­ky­tė. Pro­se­ne­lis – tea­tro ir ki­no ak­to­rius bei re­ži­sie­rius Alek­sand­ras Ža­dei­kis. Šia li­ni­ja tur­būt at­ei­na trau­ka li­te­ra­tū­rai, tea­trui ir ki­nui. O su­si­do­mė­ji­mas psi­cho­lo­gi­ja ga­li bū­ti iš se­ne­lio – gy­dy­to­jo psi­chia­tro Al­gir­do Kau­no.

Neišverčiama

Unė bai­gė Vil­niaus li­cė­jų. Ten mo­kė­si ir vy­res­nė se­suo Ra­mu­nė. Kom­piu­te­rių moks­lų ma­gis­trė R. Kau­nai­tė po stu­di­jų Lon­do­ne dve­jiems me­tams iš­vy­ko dirb­ti į Sin­ga­pū­rą. Unė pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti Šven­to And­riaus uni­ver­si­te­te Ško­ti­jo­je. Nors tu­rė­jo ga­li­my­bę mo­ky­tis ir Lon­do­no uni­ver­si­te­ti­nia­me ko­le­dže, nu­spren­dė, kad ra­mes­nio bū­do žmo­gui la­biau tiks ne did­mies­tis, o ma­žas 30 tūkst. gy­ven­to­jų mies­te­lis ant jū­ros kran­to. Šven­to And­riaus uni­ver­si­te­tas šių me­tų Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės rei­tin­guo­se yra tre­čias stip­riau­sias.

Kaip Ško­ti­jo­je įpras­ta, pir­mai­siais me­tais Unė stu­di­ja­vo tris pa­si­rink­tus da­ly­kus: psi­cho­lo­gi­ją, tarp­tau­ti­nius san­ty­kius ir so­cia­li­nę an­tro­po­lo­gi­ją. Po dve­jų me­tų ga­lė­jo rink­tis tik psi­cho­lo­gi­ją, ta­čiau la­bai pa­ti­ko so­cia­li­nė an­tro­po­lo­gi­ja, to­dėl bai­gė dvi­gu­bo ba­ka­lau­ro stu­di­jas. To­kiam ap­sisp­ren­di­mui įta­kos tu­rė­jo vie­no an­tro­po­lo­gi­jos dės­ty­to­jo min­tys. Jam at­ro­dė, kad an­tro­po­lo­gi­ja la­bai pa­na­ši į li­te­ra­tū­rą. Ra­šy­da­mas an­tro­po­lo­gi­jos dar­bą, vis­ką per­lei­di per sa­ve. Tam ti­kra pra­sme ra­šai kū­ri­nį, pa­grįs­tą ti­krais fak­tais, tar­si kur­tum do­ku­men­ti­nį fil­mą.

“Ba­ka­lau­ro dar­bui at­lik­ti ty­ri­mų dau­ge­lis stu­den­tų ver­žė­si į Bra­zi­li­ją ar dar kur nors. Aš no­rė­jau ty­ri­nė­ti tą bend­ruo­me­nę, ku­rio­je esu. Su­ge­bė­ti at­si­trauk­ti ir per at­stu­mą, iš ša­lies pa­ma­ty­ti pro­ce­sus, ku­riuo­se pats da­ly­vau­ji, man at­ro­do su­nkiau­sia“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

U. Kau­nai­tės ba­ka­lau­ro dar­bo te­ma bu­vo do­va­nų kul­tū­ra Lie­tu­vo­je. To­kia idė­ja Šven­to And­riaus uni­ver­si­te­to stu­den­tei ki­lo su­pra­tus, kad kas­met po Ka­lė­dų tik ji ir dar vie­na lie­tu­vė at­ve­ža do­va­nų, lauk­tu­vių, ta­me pat na­me­ly­je gy­ve­nan­tiems žmo­nėms ar drau­gams. Ki­ti to ne­da­ro. Nie­kaip ne­ga­lė­jo iš­vers­ti į ang­lų kal­bą ir žo­džio “lauk­tu­vės“. Ta­da pa­si­da­rė įdo­mu, ko­dėl lie­tu­viai tu­ri to­kį stip­rų im­pul­są do­va­no­ti do­va­nas, ypač iš kur nors grį­žę. Iš­skir­ti­nė lauk­tu­vių tra­di­ci­ja, ma­to­ma ir kal­bo­je, ty­ri­nė­to­jos ma­ny­mu, pir­miau­sia sie­ti­na su nuo­šir­džiais žmo­nių ry­šiais. Lie­tu­vo­je bet ko­kiems san­ty­kiams la­bai svar­bus as­me­niš­ku­mas ir do­va­nos jį pa­de­da su­kur­ti.

Kas ak­tua­lu ir naudinga

Ge­rai stu­den­tei, nuo pir­mų­jų me­tų Šven­to And­riaus uni­ver­si­te­te dir­bu­siai psi­cho­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­jo­se, bu­vo pa­siū­ly­ta dok­to­ran­tū­ros vie­ta per­šo­kant ma­gis­tro stu­di­jas. Dar vyks­tant svars­ty­mui dėl fi­nan­sa­vi­mo, U. Kau­nai­tė par­ašė par­aiš­ką prog­ra­mai “Kurk Lie­tu­vai“. No­rė­jo grįž­ti į Lie­tu­vą ir su­lau­kė to­kio pa­siū­ly­mo. Dok­to­ran­tū­ra nu­kel­ta į at­ei­nan­čius me­tus, ir jei no­rė­tų, ga­lė­tų ki­tą rug­sė­jį pra­dė­ti stu­di­jas pa­si­rink­to­je sri­ty­je – au­to­biog­ra­fi­nė at­min­tis ir au­tiz­mas.

“Ma­ne la­bai do­mi­na žmo­nių at­si­mi­ni­mai ir kaip aps­kri­tai mes at­si­me­na­me, – kal­bė­jo psi­cho­lo­gė. – Įžvelg­ti, kaip vei­kia sis­te­ma, ga­li pa­dė­ti jos su­tri­ki­mai. Au­to­biog­ra­fi­nės at­min­ties su­tri­ki­mų daž­nai tu­ri au­tis­tai. Au­tiz­mas – la­bai opi mū­sų vi­suo­me­nės prob­le­ma, nes au­tis­tų kas­met dau­gė­ja. Rei­kia ty­ri­mų, kad bū­tų ga­li­ma pa­dė­ti ser­gan­tiems žmo­nėms. Kar­tu ge­riau su­vok­si­me, kaip vei­kia mū­sų at­min­ties me­cha­niz­mai.“

Mer­gi­na dar ne­ži­no, ką nu­spręs veik­ti po me­tų. Da­bar ji įsi­trau­ku­si į pir­mą­jį prog­ra­mos “Kurk Lie­tu­vai“ pro­jek­tą ir ti­ki­si pri­si­dė­ti spren­džiant ak­tua­lią Lie­tu­vos švie­ti­mo prob­le­mą – ska­tin­ti vai­kus dar mo­kyk­lo­je do­mė­tis tiks­liai­siais, gam­tos ir tech­no­lo­gi­jų moks­lais. Lie­tu­vos moks­lei­vių re­zul­ta­tai, kaip ro­do tarp­tau­ti­niai PI­SA tes­tai, ge­ro­kai pra­stes­ni nei pa­sau­lio vals­ty­bių vi­dur­kis. Tie da­ly­kai jiems at­ro­do su­nkūs, sau­si ir ne­įdo­mūs. Taip pat trūks­ta su­pra­ti­mo, kaip jie ga­lė­tų bū­ti pri­tai­ko­mi kas­die­nia­me gy­ve­ni­me. Ga­liau­siai re­zul­ta­tas toks: net 46,4 proc. Lie­tu­vos stu­den­tų uni­ver­si­te­tuo­se ren­ka­si so­cia­li­nių moks­lų spe­cia­ly­bes ir vos ket­vir­tis – tiks­liuo­sius, gam­tos ir tech­no­lo­gi­jų moks­lus, nors bū­tent to­kių spe­cia­lis­tų trūks­ta Lie­tu­vos pra­mo­nės ir vers­lo įmo­nė­se, o dau­giau­sia be­dar­bių – iš so­cia­li­nių moks­lų sri­ties.

Prog­ra­mos “Kur Lie­tu­vai“ da­ly­vės U. Kau­nai­tė ir Lau­ra Va­laus­kai­tė do­mi­si tarp­tau­ti­ne pa­tir­ti­mi ir ge­ro­sio­mis ini­cia­ty­vo­mis Lie­tu­vo­je. Pa­vyz­džiui, “Ro­bo­ti­kos aka­de­mi­ja“ or­ga­ni­zuo­ja bū­re­lius vi­so­je Lie­tu­vo­je ir mo­ko vai­kus žai­di­mų for­ma prog­ra­muo­ti, kons­truo­ti ro­bo­tus ar val­dy­ti juos min­ti­mis: bū­si su­si­kau­pęs, va­žiuos į prie­kį, jei at­si­pa­lai­da­vęs – rie­dės at­gal.

Kar­tu su dar­bo gru­pe Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jo­je par­eng­ti siū­ly­mai, kaip ge­riau­sia ska­tin­ti vai­kus do­mė­tis tiks­liai­siais, gam­tos ir tech­no­lo­gi­jų moks­lais dar mo­kyk­lo­se, bus pri­sta­ty­ti at­ei­nan­tį sau­sį. An­trą pro­jek­tą U. Kau­nai­tė no­rė­tų skir­ti ži­nių apie psi­chi­kos li­gas sklai­dai Lie­tu­vo­je. Pa­vyz­džiui, ki­to­se ša­ly­se kas­met ren­gia­ma Psi­chi­kos svei­ka­tos ir ži­nių sa­vai­tė. Vi­suo­me­nė švie­čia­ma įvai­rio­mis for­mo­mis.

“Lie­tu­vo­je – ypač dėl mū­sų so­vie­ti­nės pa­tir­ties – ga­ji psi­chi­kos li­gų bai­mė. Ga­li pa­skam­bin­ti į dar­bą ir pa­sa­ky­ti, kad ne­atei­si, nes ser­gi gri­pu, bet nie­ka­da ne­pri­si­pa­žin­si, kad pa­ūmė­jo dep­re­si­ja. Bi­jo­tum, kad su ta­vi­mi ne­be­bend­raus kaip anks­čiau, – ly­gi­no psi­cho­lo­gė. – Ta­čiau dep­re­si­ja iš tie­sų su­nki li­ga, nė­ra tie­siog blo­ga nuo­tai­ka, ir žmo­gus jos ne­pa­si­ren­ka.“

U. Kau­nai­tė jau an­trus me­tus dės­to Na­cio­na­li­nė­je moks­lei­vių aka­de­mi­jo­je dvie­jų pa­skai­tų cik­lą apie psi­chi­kos li­gas. Pa­sak lek­to­rės, pa­aug­liai daž­nai bū­na emo­ciš­kai pa­veik­ti ir dau­ge­lis psi­chi­kos li­gų at­si­ran­da su­lau­kus maž­daug 18-19 me­tų. Pa­aug­lys­tė – la­bai ri­zi­kin­gas lai­ko­tar­pis, ypač tu­rint gal­vo­je, kiek Lie­tu­vo­je bū­na sa­vi­žu­dy­bių.

Po sėk­min­go debiuto

“Tur­būt jau ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ra­šiau vi­są gy­ve­ni­mą. Pra­dė­jau nuo ma­žų kū­ri­nė­lių, pa­sa­kų, ra­šiau straips­nius į mo­kyk­los lai­kraš­čius, kas­met da­ly­va­vau jau­nų­jų fi­lo­lo­gų kon­kur­suo­se. Ir kiek­vie­nais me­tais ma­no kū­ri­niai il­gė­jo. Dvy­lik­to­je kla­sė­je par­ašiau pir­mą­jį ro­ma­ną. Mo­ky­to­ja Vi­li­ja Dai­li­die­nė (ją lai­kau sa­vo pir­mo­sios kny­gos krikš­ta­mo­te) pa­ta­rė dar pa­dir­bė­ti prieš siun­čiant ro­ma­ną į lei­dyk­lą. Tai­siau juo­draš­tį vi­sus pir­muo­sius stu­di­jų me­tus“, – pri­si­mi­nė ro­ma­no “Su­die, ry­to­jau“ au­to­rė.

Jau­no­ji ra­šy­to­ja ne­si­ti­kė­jo to­kio sėk­min­go de­biu­to. Net ir bai­so­ka bu­vo – pir­mo­ji kny­ga. Ta­čiau 2012-ai­siais ji pa­te­ko į “Me­tų kny­gos“ rin­ki­mus ir su­lau­kė la­bai daug dė­me­sio. Ro­ma­nas ke­lia­vo į bib­lio­te­kas, mo­kyk­las. Jį ana­li­za­vo mo­ki­niai. Į po­kal­bius kvies­ta pa­ti au­to­rė.

Da­bar U. Kau­nai­tei ne­ra­mu dėl an­tro­sios kny­gos. Ro­ma­nas “Žmo­nės iš Al­ka­pės“ tu­rė­tų iš­ei­ti iki Nau­jų­jų me­tų. Al­ka­pė – ne­di­de­lė ša­lis Eu­ro­po­je. Iš jos į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją iš­va­žiuo­ja stu­di­juo­ti ir gy­ven­ti kny­gos vei­kė­jai. Au­to­rės ma­ny­mu, ro­ma­nas tu­rė­tų bū­ti įdo­mus jau­ni­mui iki 30 me­tų, gal­būt ir pa­tiems kai ką pa­na­šaus pa­ty­ru­siems. Nors ly­giai taip pat tu­rė­tų bū­ti įdo­mus ir tė­vams, ku­rių vai­kai iš­va­žia­vo sve­tur, ar se­ne­liams, kad su­pras­tų, kaip ten bū­na.