O. Koršunovo „Katedra“: Kai tobulumas trukdo

Taip jau susiklostė, kad pagal Marcinkevičiaus pjesę pastatytą Koršunovo „Katedrą“ pamačiau tik dabar. Bet geriau vėliau nei niekada.

Trumpa siužeto reziumė: Laurynas Stuoka-Gucevičius grįžta iš Italijos ir nori atstatyti Katedrą, tačiau vyskupui Masalskiui labiau rūpi jo rūmų statyba ir Lauryno mylima Ieva…

Pirmas žodis, palikus salę? Scenografija. Scenografija. Scenografija. 10/10 ir dar ten points to Gryffindor (ne veltui žibintininką vaidinęs Sakalauskas man pradžioje taip priminė Hario Poterio Fletčerį…). Turbūt užteks vienos nuotraukos, kad suprastumėte, ką turiu galvoje:

Katedra1

Turbūt nemeluosiu pasakydama, kad nesu mačiusi vizualiai gražesnio spektaklio. Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tarp 2012-ųjų metų Auksinių scenos kryžių nominantų Vytautas Narbutas net nebuvo įtrauktas ?..

Vaizdą gadino tik vizualizacijos. Ne visos – lyg miražas atsirandanti ir išnykstanti Katedra tiko puikiai, tačiau tarsi Windows darbalaukio užsklanda pirmosios dalies pabaigoje griūvanti Katedra kėlė tik šypsnį. Kaip ir antrojoje dalyje iš tolo atplaukianti pirmoji kolona. Abu vaizdai galėjo lygiai taip kaip ir kiti tiesiog blykstelėti ar pamažu pasirodyti iš rūko, nekrisdami į akis ir neišmušdami iš emocinės būsenos… Detalės. Bet iš detalių susideda visuma.

Apskritai sceninis išnaudojimas šimtu procentu atitiko tuos teatro principus, kurių penkerius metus buvau mokoma paauglystėje lankytoje teatro studijoje. Kiekvienas scenos daiktas buvo panaudotas visaip ir visur – bažnyčios suolai virto miesto sienomis, akmenys – vaikais, grandinės virto kartuvėmis… scena mainėsi ir keitėsi, nors daktai joje liko tie patys. Padėjo ir Antano Jasenkos kurta muzika – vienišas smuikas, lyg bažnyčioje aidinti daina apie grūšią, grandinių žvangėjimas… Tobula!Katedra2

Pirmojoje dalyje režisierius susikoncentravo ties menininko kančiomis, tad antroje išryškėjęs maištas, lietuvybės klausimai kiek nublanko. Lauryno lūpomis klausiama, ko vertas menininkas, jei jis ne maištininkas? Kam Dievas duoda talentą, jei žemėje jį reikia parduoti? Priklausomybės galingesniems problema čia tampa kertine – smuikeliu griežiantis muzikantas Laurynui sako, kad jis niekada nebus laisvas. Nes menininkas niekada nėra laisvas. Rodos, savęs pardavimo tema Koršunovui buvo pati aktualiausia. Laurynas bando išaiškinti draugams, kaip atsiimdamas apdovanojimą turi visiems šypsotis, vaidinti dar vieną spektaklį, nors iš tiesų tai ne jis, tik vaidmuo. Gal dėl to „Katedra“ ir negavo nė vieno kryžiaus – kad nereikėtų vaidinti.

Didis menininkas visada vienišas, tik niekas niekada neklausia, ar jis laimingas?..

Antroji spektaklio dalis paliko stipresnį įspūdį, nuo kūniškų geidulių vedamo Masalskio dėmesys perkeliamas tuometiniams politiniams įvykiams, 1794-ųjų sukilimui. Katedros kolona Laurynui atspindi Tėvynę, tą ašį, dėl kurios verta viską daryti, kuri lyg ramstis laiko jo prasmę. Žiūrovui nuolat kartojama, kad Katedrą sugriovė mūsų viduje, todėl ir atstatyti ją reikia patiems, savyje. Bet galingai nuskambėję žodžiai kažkodėl neįtikina, ir aš vis bandau sau atsakyti, kodėl?..

Net mano pamąstymų išdėstymas atspindi, kas blogai su spektakliu. Gali būti, kad tobula scenografija ne padėjo, o pakenkė visam spektakliui – aktoriai joje prašapo, o menkiausios klaidos išryškėjo. Ir nesakytum, kad čia kalti aktoriai – pagrindinį vaidmenį atlikęs Marius Repšys ganėtinai sėkmingai nusikratė prilipusios Vandalo etiketės – jo įkūnytas Laurynas originalus, bet paveikia. Ir Masalskį suvaidinęs Anužis puikiai virsta velniu dvasininko rūbuose…

Deja, neskaičiau Marcinkevičiaus pjesės (spraga, kurią reikės užtaisyti), tad negaliu pasakyti, ar būtent ji ir yra problema, tačiau spektakyje pritrūko žmogiškų santykių. Ryšiai tarp veikėjų buvo perdėtai dramatiški ir neįtikinantys – nekentėjau nei kartu su Ieva dėl jos prarasto vaiko, nei dėl neatsakytos Lauryno meilės ar Lauryno ir kitų sukilėlių išdavystės. Tuo „Katedra“ smarkiai nusileidžia „Išvarymui“, kuriame ryšiai tarp žmonių yra pagrindinis spektaklio variklis. Gal tik žibintininko savižudybė, jo atsiprašymas Laurynui sujaudina…

Lygiai taip nepaveikia ir paskutinę akimirką Katedroje atgimęs vaikas – pagaliau prikeltas, lyg koks angelas praskridęs per sceną… Deklaratyvus paaiškinimas, kurio nereikėjo. Vizualiai vaizdas be galo gražus, bet emociniu lygmeniu – manipuliacija, kuri neįtikina.

Taip ir visas spektaklis – vizualiai tobulas, priverčiantis susimąstyti ir aktoriams nusilenkus tikrai paliekantis viduje maištą, kurio taip ieškojo Koršunovas. Bet praėjus daugiau laiko aš ir atsiminsiu gražų vaizdą, kaip kad atsimeni gražų knygos viršelį, bet ne emocinį santykį ar veikėjus, kurie paveikia tave visam gyvenimui.

Katedra3

Advertisements

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s