Andrejus Kurkovas neretai vadinamas pačiu žinomiausiu šiuolaikiniu Ukrainos rašytoju.  Jo knyga „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)“ Ukrainoje parduota 150 tūkstančio tiražu, sumušė visus Ukrainos pardavimo rekordus ir jau 2002-aisiais buvo išversta į 12 kalbų. Pagūglinus nesunku susidaryti įspūdį, kad Kurkovas jaučią ypatingą ryšį su Lietuva: jis jau ne kartą lankėsi Knygų mugėje, mirus M. Martinaičiui išspausdino laišką Lietuvai, pastaruoju metu spaudoje netrūksta jo straipsnių Ukrainos-Rusijos konflikto tema… Dėl to keista, kad Lietuvoje kol kas turime tik vieną šio rusiškai rašančio rašytojo knygą.

O knyga tikrai gera. Ją į rankas paėmiau vos baigusi skaityti A. Šlepiko Marytę, ir, pastarosios nenaudai, buvo neįmanoma nepastebėti šių dviejų knygų stilistinio skirtumo. Štai viena trumpa ištrauka iš pirmojo puslapio:

…Tamsoje girdėti neskubrūs pingvino Mišos žingsniai – jis atsirado pas Viktorą prieš metus rudenį, kai zoologijos sodas dalijo alkanus žvėris visiems, kas galės juos išmaitinti. <…> Jis jautėsi vienišas, bet ir pingvinas Miša atsinešė savo vienatvę, tad dabar dvi vienatvės tiesiog pildė viena kitą, nors tai labiau panašėjo į tarpusavio priklausomybę, nei į draugystę.

Knygos anotacija teigia, kad Kurkovo knygose susipina realizmas, siurrealizmas ir fantastika. Išties, tas daugiabutyje gyvenantis pingvinas aprašytas taip įtikinamai, kad ir pats užsimanai tokio augintinio. Kurkovas vienu metu rašo ir komediją, ir tragediją, knygoje netrūksta netgi šiokių tokių siaubo elementų…

Nors knyga – jau apie post-sovietinę Ukrainą, iš puslapių alsuoja ryškus sovietmečio palikimas, siurrealios detalės kažkuo primena ir Lietuvą (ir Leninas ten vienoj vietoj paminėtas, kaip be jo, jau trečios knygos recencija be jo vardo nepraslysta – kalbu apie kito ukrainiečio knygą ir jau ne kartą minėtą Gyventojo Stebėtojo kurpinį). Bet nėra šioje knygoje ilgų aprašymų, kuriuos tūlas mokinys, krimsdamas realizmo kūrinius mokykloje, praleisdavo… Ne, čia viskas dėliojama labai intelektualiai, iš smulkių detalių, kuriuos skaitytojas turi užpildyti pats. Sovietmetis čia pinasi su Europine Ukraina (ar bent jos užuomazgomis), sukurdamas kažkokią keistą žmonių masę, kurią atpažįsti ir mūsų visuomenėje.

O apie ką knyga? Apie Kijeve gyvenantį nelabai vykusį rašytoją Viktorą Zolotariovą. Vieną dieną jis sulaukia pelningo pasiūlymo – rašyti dar gyvų visuomenės veikėjų nekrologus vienam iš laikraščių. Netrukus jo aprašomi žmonės ima mirti, o pagrindinis veikėjas įsivelia į žaidimą, kurio nė kiek nekontroliuoja.

Mirtis knygoje nuolat tyko už kampo. Bet ir ji pateikiama kitaip. Štai Viktorą įtakingi žmonės ima kviesti į laidotuves. Ne dėl jo, žinoma, o dėl pingvino, nes turėti laidotuvėse pingviną yra stilinga (natūraliai juodai baltas, kuo nepakviesti?). Ir nors vėliau paaiškėja ir kitos tokio elgesio priežastis, ši nedidelė, iš pažiūros absurdiška detalė lyg niekas kitas pašiepia šuolaikinių madų vaikymąsi.

Turbūt įdomiausia (ir keisčiausia) ir yra tai, kad pagrindinis knygos veikėjas veik visą knygą yra pasyvus stebėtojas. Aplink jį verda veiksmas, į jo gyvenimą nuolat įsiveržia neprašomi žmonės su savo pasiūlymais ir reikalavimais, kai tuo tarpu Viktoras per daug nieko ir nesprendžia. Ir nedaro nieko blogo, kol aplink jį vyskta kraupūs dalykai. Bent jau man tai ir pasirodė viena iš pagrindinių autoriaus minčių: ar dėl to, kad kažkas tėra pasyvus varžtelis didelėje mašinoje, jo veiksmai nebeatskaitingi?

Įvertinimas: 10/10. Už stilių, kurio pavydi. Už originalų siužeto sudėstymą (toli gražu ne viskas lieka atskleista, bet argi reikia?) Už pingviną. Ir šiaip – nes net norėdama nerandu, prie ko prikibti.

Rekomendacija: Knygoje yra visko, tad rekomenduoju drąsiai – ir tiems, kurie nori lengvo šmaikštaus skaitymo, ir tiems, kurie nori šio to gilaus. Nes knyga paviršiuje didelių klausimų nekelia – juos išsikeli pats. Kitiems ji galbūt tik sukels šypsnį, bet ir tai jau daug.