Ausų kirminai ir vienišos salos

About A BoyAtsitiktinai internete užtikau About A Boy filmo plakatą. Užplūdo šypsnį keliantys prisiminimai ir panūdau vėl pamatyti šį žavų filmą. Filmo kelionė: nuo teiginio all men are islands iki no man is an island. Apie tai ir filmas. Gražiausia scena, žinoma, – Marko daina depresija sergančiai mamai, kurią šis sudainuoja, nepaisydamas visos mokyklos pašaipų. Laimei, ant scenos užlipa Vilas ir kartu su juo atlieka Killing me softly. Prieš užmigdama mintyse vis klausiausi Killing me softly with this song, o pabudau niūniuodama and no man in an island. Kaip užsikirtusią plokštelę kartojau tą vieną melodijos gabalėlį, vis bandydama atpažinti, iš kokios dainos ši eilutė – net gūglas man nepadėjo. Po gero pusvalandžio mintyse staiga pažinau atlikėjo balsą: Ben Howard. Black Flies. Daina, kurią girdėjau gal tik kartą ar du, prieš pusmetį. O ji staiga ėmė ir iš niekur atsirado mano mintyse. Pažįstamas jausmas?

Muzikos šiandien yra visur: telefonuose, mašinose, parduotuvėse, kompiuteriuose… Ir mūsų galvose. Įvairiausi tyrimai įrodo, kad muzika gali pakelti mums nuotaiką – nors šiai tiesai įrodyti nereikia nė mokslininkų. Muzikos terapija jau šimtmečius naudojama kaip būdas susigrąžinti energiją, pagerinti nuotaiką ir netgi padėti kūnui greičiau gyti. Vokalinės improvizacijos mūsų smegenis veikia kaip meditacija, pailgina gyvenimą. Sąrašą galima tęsti be galo. Bet kas iš tiesų vyksta mūsų smegenyse ir kodėl muzika mus taip veikia?

Ausų kirminai

Jei esate girdėję dainą Killing me softly, ji turbūt jau švelniai jus žudo. Kodėl kai kurios dainos įstringa mūsų galvose? Mokslininkai kaltininkus vadina „ausų kirminais“ (earworms). Tai terminas, išrastas apibūdinti įstrigusias dainas, kurios lyg sugedusi plokštelė sukasi ausyse. Šie parazitai sukelia „smegenų niežulį“ – norą užpildyti tuščius muzikos akordus. Klausantis pažįstamų dainų nuotrupų, smegenys automatiškai užpildo trūkstamas dalis. Kitaip tariant, smegenys ir toliau „klausosi“ dainos, nors muzika jau seniai yra nutrūkusi. Tačiau neretai mums įstringa priedainis, o kiti žodžiai lieka nežinioje. Vienintelis būdas „pasikasyti smegenų niežėjimą“ yra kartoti ir kartoti tą pačią nuotrupą. Deja, juo daugiau kasaisi, tuo labiau niežti, todėl nepabaigtos mintys yra linkusios grįžti.

Ar įmanoma šių „kirminų“ atsikratyti? Pasak tyrimų, geriausias būdas yra išspręsti anagramą. Tai Vakaruose be galo populiari galvosūkių forma, kai, perdėliojus raides vietomis, gauname naują, dažniausiai šmaikštų žodį. Taip sula virsta alumi. Arba imi ir prisimeni Harį Poterį: Tom Marvolo Riddle perdėlioja ore užrašytas raides ir ekrane dega: I am Lord Voldemort. Tik atradusi britų meilę anagramoms, pirmą kartą kitaip pažvelgiau ir į šią Rowling idėją.

Nors nebūtinai turite dėlioti žodžius, galite skaityti gerą romaną. O štai sudėtingas sudoku gali nepadėti. Svarbu rasti užduotį, kurią išspręsti būtų įveikiamas iššūkis – reikalaujantis laisvų smegenų resursų, bet ne toks sudėtingas, kad smegenys nuspręstų grįžti prie lengvesnės veiklos. Kitaip tariant, kaip ir ligos mus užpuola, kai organizmas per daug nusilpsta, taip ir „ausų kirminai“ išlenda iš pakampių, kai smegenys neišnaudoja viso pajėgumo – kai svajojate, miegate ar vairuojate automobilį… Pagal amerikiečių reitingus, populiariausia „ausų kirminė“ yra Lady Gaga. Nors lietuviška statistika turbūt kitokia. Įdomu, kiek žmonių rugsėjį atsibudo, prisiekdami neliet savo kraujo dėl aukso?..

Muzika ir smegenysMuzika ir judesys

Muzika mūsų smegenyse stimuliuoja ne tik už klausymą atsakingas smegenų dalis – aktyvuojamos ir už judesį, susitelkimą, planavimą ir atmintį atsakingos smegenų dalys. Ar teko pastebėti, kaip lengvai prisitaikome prie ritmo? Eidama į paskaitas, neretai vėluoju. Jau seniai supratau, kad, jei ausinuke suskamba lėtesnė daina, ją reikia nedelsiant keisti kita – kitaip ir pati net nenorėdama pradėsiu eiti lėčiau. Muzika padeda sportuoti – su energingu ritmu bėgama ir greičiau, ir ilgiau. Bet koks iš tiesų galingas ginklas mūsų organizmui yra muzika, atskleidžia klinikinė psichologija.

Bene garsiausias to pavyzdys – daugiau nei milijoną peržiūrų surinkęs filmukas apie alzheimeriu sergantį senuką Henrį. Jis, jau dešimt metų praleidęs slaugos namuose, vargiai atsako į paprasčiausius klausimus, tačiau, uždėjus ausinukus, Henris atgyja – ima dainuoti, judėti į šalis, jo vyzdžiai išsiplečia… Ir net išjungus muziką, efektas išlieka – Henris papasakoja apie savo mėgstamiausią grupę, padainuoja geriausią jų dainą, teigia, kad muzika jam suteikia meilės jausmą… Psichologai spėja, kad emocinis muzikos kontekstas padeda susieti skirtingas smegenų dalis, kurios dėl ligos jau yra netekusios tiesioginio tarpusavio kontakto. Juk ir „ausų kirminai“ gali pabusti nuo menkiausių užuominų – atspindėti mūsų nuotaiką, kilti perskaičius eilutę laikraštyje ar pamačius pažįstamą nuotrauką… Kitaip tariant, muzika ypatinga tuo, kad susieja įvairiausias smegenų dalis.

Panašiai ritmas veikia ir Parkinsono liga sergančius ligonius. Jie drebėdami iš lėto žengia pavienius žingsnius, bet, paleidus muziką, pradeda žengti į ritmą, netgi šokti. Kai kurie Parkinsonu sergantys žmonės tiesiog visą laiką vaikšto su ausinukais – jie turi specialias dainas plaunant indus ar einant gatve… Muzika taip pat padeda atsiminti įvykių eigą. Žmonės, kurie jau nesugeba užsiplikyti puodelio arbatos, gali būti išmokyti proceso kaip dainos. Nors jie nebegali išmokti elementarios kelių veiksmų sekos, jie vis dar gali išmokti dainą. Tad dėl ko nepaprasta ta muzika?

Muzika ir evoliucija

Kai kurie mokslininkai teigia, kad muzika buvo kertinis akmuo žmogaus evoliucijoje. Pasak šios teorijos, smegenų struktūros, atsakingos už muziką, išsivystė anksčiau nei kalbos struktūros. Prieš išmokdami rašyti, mūsų protėviai naudojosi muzika, kad geriau atsimintų sekas: kaip paruošti maistą ar kaip pasiekti vandens šaltinį.

Nors tokią teoriją patvirtinti ar paneigti labai sunku, įdomu ir tai, kad žmonės yra vieninteliai primatai, galintys judėti pagal muzikos ritmą – kaip ir kai kurios paukščių rūšys. Beždžionės tokio polinkio į muziką neturi. Kad kūdikiai jau mamos pilve klausosi muzikos, visi yra girdėję, bet naujausi eksperimentai rodo, kad jie ne tik girdi, bet ir atpažįsta girdėtą muziką vos gimę ir net sulaukę vienerių metų. Įdomiausi atsakymai dar laukia ateityje – kaip prieš gimimą girdėta muzika daro įtaką mūsų muzikos skoniui užaugus.

Priklausomybė nuo muzikos

Vienas tyrimas parodė, kad, norint įveikti stresą prieš operaciją, muzika yra veiksmingesnė nei antistresiniai vaistai. Ir tai veikia ne vien kaip placebas: buvo matuojamas ne tik pačių pacientų vertinimas, bet ir jų streso hormono kiekis kraujyje. Muzika iš tiesų veikia mūsų organizmą. Ji taip pat asocijuojama su antikūniais kraujyje ir su didesniu skaičiumi prieš bakterijas ir mikrobus kovojančių ląstelių.

Klausantis muzikos, smegenų dalis, vadinama striatum, išskiria dopaminą – malonumų hormoną. Chemikalą, skatinantį daryti ką nors dar kartą. Panašią reakciją smegenyse sukelia maistas arba narkotikai. Bet muzika sukuria ir dar įdomesnį efektą – dopaminas taip pat yra išskiriamas kitos smegenų dalies dešimt–penkiolika sekundžių prieš maloniausią akimirką. Nes smegenys mėgsta tyrinėti aplinką ir išsiaiškinti, kas vyks toliau (Šerlokas ne veltui yra toks populiarus – mes visi norėtume turėti jo gebėjimų). Tad muzika veikia smegenis kaip narkotikas ne tik dėl pačios muzikos, bet ir dėl galimybės numatyti, kas bus grojama toliau.

Ar neteko pastebėti, kaip, klausantis pažįstamo muzikos takelio, dar prieš prasidedant naujai dainai, ausyse jau ima skambėti pirmieji dainos akordai? Taip tampame mažais sekliais morkomis. Nieko keisto, kad kai kurie žmonės tampa priklausomi nuo muzikos – ji veikia tuos pačius smegenų regionus kaip ir kokainas. Ar ši priklausomybė gali būti ir bloga turbūt dar bandys atsakyti ir ateities tyrimai. O aš tik pasidžiaugsiu, kad, kol rašiau šį straipsnį, mano galvoje buvo nutilę visi „kirminai“. Tik štai vėl jį perskaičiusi ėmiau linguoti į taktą: joks žmogus nėra sala, mus visus sieja garso bangų grandinės.

Esė spausdinta žurnale „Pašvaistė“, 2013/05 ir Bernardinai.lt.

Advertisements

2 thoughts on “Ausų kirminai ir vienišos salos

  1. Friend says:

    Labai įdomus straipsnis, kuriame pasakoji kaip teigiamai muzika mus lavina, atpalaiduoja ir t.t.. Būtų įdomu pasidomėti ar muzikos klausymas sukelia negiamą poveikį organizmui (ir aš nekalbu apie per garsią arba erzinančią muziką). Įdomu, ar dažnas muzikos klausymas nebukina mūsų ir pan. Gal žinai kažką šia tema?

    Patinka

    1. Une says:

      Pradžioje ir ketinau parašyti straipsnį iš abiejų pusių, bet apie neigiamą muzikos įtaką kol kas žinoma kur kas mažiau (neabejoju, tyrimai dar laukia ateityje). Viena iš sričių: koreliacija tarp depresyvių paauglių ir muzikos klausymosi, nors koreliacija dar nereiškia priežastinio ryšio. Taip pat daromi tyrimai su pelytėmis: joms buvo leidžiama arba harmoninga, arba disharmoninga muzika. Po dviejų mėnesių disharmoningos muzikos ‘besiklausiusios’ pelės ne tik nesugebėjo įsiminti labirinto kelio, bet ir jų smegenų neuronai buvo pažeisti. Panašūs tyrimai su studentais (lyginant klasikinę ir roko muziką) atskleidžia, kad roko muzika trukdo mokymosi procesus… Apie, sakykime, ‘neintelektualią’ muziką tyrimų kol kas nėra, bet išties įdomu, kaip ji keičia mūsų smegenis. Galėčiau spekuliuoti, bet tikėkimės, kad ateityje tai bus galima sužinoti tiksliau.

      Patinka

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s