Vietoj egzaminų ketvirtokams: kiek dar eksperimentuosime su savo vaikais?

Dešimtukininkės laiškas, kritikuojantis švietimo sistemą, negalėjo prasprūsti pro akis. Paskaičiau, pamąsčiau, bet pamiršau. Vis dėlto ministro atsakymas, kad viso ko sprendimas – egzaminai ketvirtokams ir aštuntokams – privertė prisėsti ir išdėlioti mintis.

Mokyklą baigiau prieš trejetą metų, šį rudenį pradėsiu paskutinius universiteto studijų metus Škotijoje, egzaminus laikau kiekvieną pusmetį, po kelis. Ir kiekvieną kartą taip pat nemiegu naktimis – nemiega ir visas studentų miestelis. Ar ministrui atrodo, kad dėl to, jog būdama ketvirtokė ar aštuntokė laikysiu egzaminus, nebijosiu dvyliktos klasės egzaminų?.. Būtų neblogai, bet per gyvenimą laikyti mažiausiai trisdešimt egzaminų diktuoja kitą patirtį – galima priprasti prie egzaminų tos pačios sesijos metu, kai po poros egzaminų viskas šiek tiek nuslūgsta… bet tik iki kitos sesijos.

Rašau šį straipsnį ne dėl to, kad prisiminčiau mokyklą bloguoju ir norėčiau kritikuoti viską iš pamatų. Greičiau priešingai. Aišku, 5-8 klasės kupinos patyčių, bet lygiai tokių pačių patyčių bus ir Lietuvoje, ir Amerikoje, ir Anglijoje… Vaikai žiaurūs visur, ir čia švietimo sistema vargiai ką pakeis.

Vėliau įstojau į Vilniaus licėjų ir tai tikrai buvo vieni gražiausių mano trumpo gyvenimo metų. Prisidedu prie kritikos, nes protų nutekėjimas tampa vis didesne Lietuvos problema. Nemanau, kad išvažiuoti pamatyti kitas šalis yra blogai – per studijų metus Škotijoje jaučiuosi labai daug išmokusi. Gąsdina nusivylimas, kuris skatina žmones sakyti, kad „bet kur geriau nei Lietuvoje“ ir važiuoti neatsigręžus atgal. Gal man to nusivylimo neteko patirti, tad vis dar manau, kad Lietuvoje gerai. O pagyvenusi kitur suprantu, kad problemos egzistuoja visur, nuo jų niekur nepabėgsi. Geriau jau grįžti ir bandyti jas spręsti.

Tad ką daryti? Dauguma komentatorių interneto erdvėje teigė, kad kritikuodama sistemą, dvyliktokė nepasiūlė jokių alternatyvų. Manau, nemačius kitokių mokslo sistemų jas sugalvoti tikrai sunku. Valstybinių egzaminų nelaikiau – vietoj to 11-12 klasėse mokiausi Tarptautinio Bakalaureato (TB arba International Baccalaureate) sistemoje. Mokomasi čia anglų kalba, ir pagal programą, vienodą visame pasaulyje. Egzaminus taip pat laikai tuos pačius visame pasaulyje. Studijuojant užsienyje tai gana įdomu – sutinki ne vieną studentą, kuris kur nors Brazilijoje ar Indijoje irgi baigė TB sistemą ir gali diskutuoti apie laikytus egzaminus ar išmoktus dalykus.

Neperšu TB sistemos kaip tos, kurią reikėtų įdiegti Lietuvoje, bet neabejoju, kad iš taip puikiai veikiančios programos galima pasiskolinti šį tą naudingo. Bene pagrindinė Lietuvos problema, apie kurią diskutuojama kasmet – egzaminų svarba. Jie lema 100 procentų pažymio, dabar dar nulemia ir tai, ar reikės mokėti už studijas universitete. Maža to, kasmet pasitaiko kuriozinių egzaminų, po kurių norisi tik verkti, kad taip ir ne kitaip sudėliotos užduotys (ar diskutuotinas vertinimas) nulėmė tavo gyvenimą (bent taip atrodo išlaikius egzaminus, po kelerių metų jie ištirpsta praeities rūke).TB sistemoje jokie egzaminai nelemia 100 proc. balo. Nors kiekviename dalyke šis procentas svyruoja, tačiau „vidinis vertinimas“ sudaro nemažą dalį pažymio. Pavyzdžiui, lietuvių ar anglų kalbų dalykuose į egzaminą ateini jau žinodamas 50 proc. savo pažymio. Tam tikrą išlaikymo balą vis tiek reikia surinkti, tačiau jei dirbai – vis ramiau, nes egzaminas lemia daug mažiau. Sakykime, vidinio vertinimo metu užsidirbtum 90 balų, iš egzamino – 70, ir galutinis įvertinimas – 80. Ne taip ir blogai. Kitų dalykų procentas mažesnis, bet net jei tai 30 proc., eiti į egzaminą vis tiek ramiau.

Kas tas „vidinis vertinimas“? Priklauso nuo dalyko. Lietuvių kalboje rašomi rašiniai, žodžiu analizuojamos kūrinių ištraukos. Gamtos moksluose – visas pluoštas aprašytų laboratorinių darbų. Matematikoje – kompleksiniai, keletą savaičių sprendžiami uždaviniai. Kai kurie pažymiai dar labiau suskaidyti į mažus darbus – kalbėjimus, net grupės projektus. Tai, žinoma, tėra keletas iš daugybės variantų, bet esminis dalykas yra egzaminų naštos sumažinimas. Tokių vidinių vertinimų nauda, mano nuomone, yra neabejotina. Visų pirma, nenuskriaudžiami mokiniai, kurie dirba ne tik egzaminams; jie jaučia, kad į jų ilgametį darbą bus atsižvelgta ir baigiamuosiuose rezultatuose. Tai skatina mokinius rimčiau žiūrėti į paskutinius mokslo metus.

Mokytojams nereikia koncentruotis vien tik į egzaminą. Pagaliau ir mokyklos sistema tampa kiek įvairesnė, įdomesnė, labiau patikima. Maža to, tai pamažu pratina ir prie individualaus, universitetinio mokymosi tuos, kam jo reikės – tarkime, St. Andrews universitete, kuriame studijuoju, kai kurių dalykų pažymiai yra 100 proc. nulemiami vidinio vertinimo, kitų svyruoja nuo 25 iki 50 procentų…

Aišku, tokia sistema turi savų minusų. Teisingas jos palaikymas reikalauja daugiau lėšų – negalima palikti mokyklų neprižiūrimų rašyti balų, nes tokių pažymių skaidrumu iškart galima dvejoti. TB sistemoje vidinį vertinimą suteikia mokytojai, tačiau iš kiekvienos mokyklos dalis darbų siunčiama patikrinimui – geriausi, prasčiausi, keli per vidurį. Jei, tarkime, geriausio mokinio pažymys per aukštas, kenčia visi: visiems toje mokykloje atitinkamai sumažinamas pažymys. Jei per prastas, visiems pakeliamas.

Kitaip tariant, tiek mokiniai, tiek mokytojai yra suinteresuoti kuo teisingesniu įvertinimu, kad nekentėtų kiti mokiniai. Tokiai sistemai reikia tiek atsakingų mokytojų, tiek centralizuotos komisijos, kuri pertikrintų dalį darbų. Tai papildomi kaštai, bet jei man tektų rinktis tarp ketvirtokėlių egzamino ir tokios vidinio vertinimo sistemos, tikrai nesudvejočiau.

Galima pagalvoti ir apie egzaminų alternatyvas. TB sistemos egzaminai kur kas baisesni nei valstybiniai, vidutiniškai abiturientai laiko apie 12-15 egzaminų, po 2-3 egzaminus iš kiekvieno dalyko. Tokiu būdu patikrinamos visos įmanomos žinios – egzamine vargiai gali tikėtis praslysti, nes dažniausiai klausia visko. Tarkime, besimokant aukštesniojo lygio matematiką (prilyginkime tai A lygiui), laikomi trys egzaminai, kiekvienas po 1,5-2,5 valandos ilgio. Ir tai toli gražu nėra egzaminas, kuriame spėji viską išspręsti ir pasitikrinti – dažniausiai lapą tau jau tempia iš rankų.

Lietuvių egzamine jokių juodraščių – džiaugiesi, jei viską pabaigi laiku ir perskaitai. Aukštesniojo lygio istorijos egzamine per 2,5 valandos tenka parašyti net tris rašinius… Maža to, tarp egzaminų nėra jokių savaitinių ar kelių dienų tarpų – laikoma po du ar net tris egzaminus per dieną. Jei tau pasiseka gauti gerą tvarkaraštį – bent jau nelaikai skirtingų dalykų tą pačią dieną, gal net gauni vieną kitą poilsio dieną. Jei nepasiseka, gali laikyti netgi skirtingų dalykų egzaminus.

Tarkime, vieną dieną laikiau du istorijos egzaminus, kitą, iškart po jos – istorijos ir du chemijos egzaminus. Jokio „neprivalgęs prilaižysiu“, nes mokytis net nelabai yra laiko – tikrinamos jau gerai užsigulėjusios žinios. Aišku, mokiniai nebūtų mokiniais, jei paskutinėmis akimirkomis nesimokytų, ir egzaminų išvakarėse mokaisi ilgai ir nuobodžiai, bet vis tiek visko pasikartoti jau tiesiog nespėji – eini ir išbandai savo „tikrąsias“ žinias. Po trejų metų (iš tokios perspektyvios dabar galiu pasižiūrėti) jau vargiai kažką prisimenu, bet baigusi egzaminus maniau, kad atsiminsiu visam gyvenimui (visi būname naivūs).

Ar tokia sistema gera? Streso čia tikrai daug daugiau, ir krūvis baisus. Kita vertus, vienas egzaminas nėra pasaulio pabaiga – gali nepasisekti vienas, bet ims ir pasiseks kitas. Gal vienam nesusikaupsi, išsigąsi – laikydamas aštuntą jau būsi pamiršęs, kas tas „egzaminų stresas“. Jokiu būdu nesiūlau tokio varianto, jis tikrai kraupus – „išgyvenusi“ TB antrą kartą to patirti nenorėčiau. Bet pasakoju apie alternatyvą, kuri sėkmingai veikia visame pasaulyje. Galbūt Lietuvos švietimo sistema galėtų šį tą pasiskolinti iš šios sistemos? Tarkime, jei turėtume po du egzaminus kiekvienam dalykui, su pertraukomis tarp skirtingų specialybių. Žinau, daug egzaminų skamba baisiau, bet jei kiekvienas iš jų atitinkamai lemia mažiau, gal ne taip baisu? Dar vienas dalykas, apie kurį galima pagalvoti.

Nežinau, ar reikia keisti egzaminų skaičių ar dažnumą, bet vidinis vertinimas yra tai, apie ką mūsų švietimo sistemai reikėtų pagalvoti rimčiausiai. Sukurti tokią sistemą reikštų tikrą švietimo reformą – tokią, kurią reikia ilgai ir nuodugniai apsvarstyti, pasirinkti iš daugybės variantų. Ir puikiai suprantu, kad įvesti egzaminą porai klasių yra kur kas paprasčiau, bet ar tai nors ką nors pagerins? Galbūt kalbu apie utopiją, bet džiugu, kad tokios diskusijos vyksta, ir kad tokie straipsniai gali iššaukti kitų žmonių straipsnius. Taip kuriam demokratinę visuomenę, o to Lietuvai ir reikia.

Straipsnis spausdintas portale Delfi.lt

Reklama

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s