Praėjo jau daug laiko, bet vis degu noru įkelti šį įrašą – kai tik atrasiu laisvą minutėlę. Visiems renginiams pasibaigus ir lėktuvui vėl nusileidus kitame krante, niežti pirštai parašyti apie tai, ką teko patirti susitikimuose su skaitytojais – nes jų buvo ne vienas, ir kiekvienas kitoks, prieš kiekvieną susitikimą iš naujo drebėjau ir po kiekvieno vis kitaip šypsojausi. Perdėtas sentimentalumas nemadingas, tad trumpai: kiekvieną iš tų susitikimų atsimenu, ir kiekvienas iš jų man neapsakomai brangus. Noriu tik dar kartą labai padėkoti visiems, kurie į juos atėjo – stengiausi pasakyti kažką prasmingo, bet dar daugiau išmokau pati.

Per porą pastarųjų atostogų teko lankytis Vilniaus Licėjuje, Vilniaus švento Kristoforo gimnazijoje ir progimnazijoje, susitikti su skaitytojais Vilniaus Knygų mugėje, prieš šventų Velykų atostogas užsukti į Kaišiadorių rajono savivaldybės viešąją biblioteką ir Širvintų Lauryno-Stuokos gimnaziją.

Apie Licėjų daug neprirašysi – grįžau kaip į namus, kuriuose seniai nesilankiau. Tik netikėtai atsidūriau kitoje suolų pusėje. Ir tai turbūt pirmas ir ryškiausias įspūdis, prie kurio tik pamažu pripratau – susitikti su moksleiviais, kurių tarpe dar pati ką tik sėdėjau, ir kalbėtis su jais iš kitos barikadų pusės. Pradžioje jautiesi beveik apsimetėle, „suaugusia“. Tekdavo kaskart iš naujo įrodyti, kad dar esu „sava“. Nes tokia ir jaučiausi.

Ir dar viena pamoka – jei šiuos žodžius skaito nors vienas moksleivis – kai mokytojai sako, kad mato viską, ką darote – jie nemeluoja. Supranti tik užaugęs.

Patys giliausi įspūdžiai, ko gero, liko iš susitikimo, kurio bijojau labiausiai. Rašydama knygą tikrai negalvojau, kad ją galėtų skaityti, tarkime, dvylikamečiai, mąsčiau apie gimnazistus, ypač tuos, kurie jau greit turės rinktis savo gyvenimo kelią. Ir štai atsiduriu šv. Kristoforo progimnazijoje, kurioje mano knygą bandė įveikti penktokai ar šeštokai. Nežinau, kurie prieš susitikimą drebėjo labiau, bet tai buvo patys originaliausi ir nuoširdžiausi skaitytojai. Klausimo Ką manau apie sportą? tikrai nepamiršiu.

Nesusilaikysiu nepacitavusi turbūt gražiausio laiško, kokio tik gali sulaukti rašytojas (gal niekas ant manęs už tai nepyks), parašyto tos pačios progimnazijos moksleivio Adomo. Pirmiausia norėčiau padėkoti Jums už nuostabią knygą. Pasakysiu atvirai, pats šios knygos nebūčiau pasirinkęs, nes man labiau patinka fantastinės veiksmo knygos, o ši knyga tikrai ne tokia. Taigi Jūsų kūrinį pasirinkau tik todėl, kad norėjau gauti papildomą gerą pažymį už perskaitytą metų knygą : ) Tačiau likau tikrai nenusivylęs. <…> Net ir eidamas gatve aš nenorėdamas mąsčiau apie ją.

Atvirumas paperka.

Šv. Kristoforo gimnazijoje teko ne tik pasikalbėti su skaitytojais, bet ir analizuoti savo kūrinio ištrauką. Patvirtinau senai žinomą tiesą – interpretacija yra interpretacija. Jei jūsų mokytojas nesutinka su jūsų mintimis, per daug nenukabinkit nosies – jam tiesiog reikia mokyti.

Iš mokyklos išsinešiau vieną gražiausių „Sudie, rytojau“ recenzijų, kokią kada teko skaityti, parašytą gimnazijos moksleivės Nirmedos. Romane daug kalbama apie vienatvę. Vytautę supantys žmonės – ypatingi – ne kasdien sutinkami, išskirtiniai, bet labai vieniši. Kokie jie visi vieniši susimąsčiau tik pabendravusi su skaitytojais.

Vytautė tikisi sutikti žmogų, kuris ją vertintų kaip asmenybę, o ne neeilinių gabumų pridėtą dėžutę, iš kurios kiekvienas pasiims, ko jam reikia, nesuvokdamas visumos, nesidomėdamas pačia Vytaute. <…> Pagrindinės „Sudie, rytojau“ veikėjos pasaulėjauta artima daugeliui paauglių. Vytautė išgyvena tą gyvenimo tarpsnį, kai žmogus jaučiasi sutrikęs, jį gali sugniuždyti net menka nesėkmė, kai vidinis pasaulėlis dar tik kuriamas, yra trapus ir neapibrėžtas. <…> „Sudie, rytojau“ – kelionė žmogaus minčių labirintais.

Ir dar apie Vilnių. Taip taikliai ir taip gražiai. Atrodo tik jo (Vilniaus) įnoriu Šv. Rapolo bažnyčia nusidažo tragiška rausva spalva. Taip miestas tarsi siunčia žinią, tai jo bendravimo būdas su žmonėmis. <…> Tai nėra įkyrus pašnekovas – kiekvienas gali rinktis – stengtis suprasti miesto kalbą ar abejingai kulniuosi savais keliais.

Visą Nirmedos recenziją galite perskaityti čia. O šį susitikimą internete aprašė ir gimnazijos skaityklos vedėja.

Kaišiadorių r. savivaldybės viešojoje bibliokoje ir vėl turėjau galimybę pabendrauti su gimnazistais. Apie studijas, Lietuvą ir skaitymą. Vienas iš tų susitikimų, kuriuose įdomiausi pokalbiai įvyksta jau pasibaigus renginiui – nes garsiai klausti niekas nedrįsta. Lyg susitarę veik visuose susitikimuose pirmosiose ar antrosiose eilėse sėdi tie, kurie patys rašo – dažniausiai į stalčių, kartais parodo mokytojams, o išdrįsę nukeliauja ir į filologų konkursus. Tik šios garsios paslaptys dažniausiai lieka nutylėtos. Tad, visų pirma, išdrįskit – nors ir labai baisu, pasekmės to vertos. Ir jei nežinote, kam parodyti – galit parašyti man. Nesu nei specialistė, nei kritikė, bet gal tokiems žmonėms ir drąsiau parodyti. Adresą rasit.

Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazistai užbūrė noru bendrauti. Bet jie ir patys taip gražiai aprašė šį susitikimą, kad nedaug belieka pridurti. Tiesa, šis susitikimas man ir vėl priminė bene labiausiai mane nustebinusį dalyką – kai rašiau šią knygą, bijojau, kad ją skaitys tik merginos. Pagrindinė veikėja juk mergina, nieko stebėtino. Nustebino, kad patys nuoširdžiausi skaitytojai pasirodė esą vaikinai. Su tom knygom nenuspėsi.

Ir pabaigai. Vėl iš Adomo laiško. Labai tikiuosi, kad Jūs ir toliau rašysite, o aš pamatęs Jūsų naują knygą knygyne ją rinksiuos ne dėl gero pažymio, o dėl naujų, nepatirtų įspūdžių (prašyčiau nerašyti apie Kauną : )).

Ačiū Jums.

Nuorodos:

• Susitikimas Širvintų r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje
• Susitikimas Lauryno Stuokos Gucevičiaus mokykloje
• Susitikimas Kaišiadorių r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje
• Susitikimas Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje