JIE – AŠTUNTOKAI. SKIRTINGI IR TOKIE PANAŠŪS.
UŽSIAUGINĘ STORUS ŠARVUS IR NEPAPRASTAI PAŽEIDŽIAMI. JIE NENORI BŪTI KAIP VISI IR KARTU TENORI BŪTI TARP KITŲ. LABIAUSIAI UŽ VISKĄ JIE NORI BŪTI PRIPAŽINTI.

Gabija ir Šarūnas mokosi toje pačioje aštuntoje klasėje. Šarūno tėvai išvažiavę į Didžiąją Britaniją. Gyvendamas su močiute jis vis daugiau laiko leidžia su vyresniu pusbroliu Karoliu, tačiau šis įvelia jį į pavojingą veiklą. Nepažintas pasaulis viliote vilioja laisve, bet ar jame tikrai yra tai, ko Šarūnui reikia iš tikrųjų?

Gabija tenori nesijausti vieniša, todėl stengiasi neišsiskirti iš klasės. Ji greitai supranta, kad vien susidraugavusi su klasės naujoku Albinu, iš kurio visi šaiposi, ir pati būtų visų atstumta. Tačiau vis daugiau bendraudama su klasėje populiariu Šarūnu Gabija ima abejoti jo ir savo pačios poelgių teisingumu. Jai vis dažniau tenka rinktis tarp to, kaip elgtis norėtų ji pati, ir to, ką renkasi visi kiti.

Vieną dieną Šarūnas ir Gabija dėl skirtingų priežasčių ima rašyti laiškus Elzei. Ir jų gyvenimas netikėtai pradeda keistis…

„Laiškai Elzei“ – antroji jaunos rašytojos Unės Kaunaitės (g. 1991) knyga paaugliams. Pirmoji – „Sudie, rytojau“ (2011) – ne tik sulaukė skaitytojų ir kritikų pripažinimo, bet ir buvo įtraukta į „Metų knygos“ rinkimus. Jaunoji rašytoja taip pat parašė romaną suaugusiesiems „Žmonės iš Alkapės“ (2015).

Puslapių skaičius: 176

Leidykla: „Alma Littera“

Knyga pasirodė liepos viduryje, ją jau galite įsigyti internetu bei knygynuose.

Kelios recenzijos:

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Bernardinai.lt: „Tai pirmoji Unės knyga, kurią skaitau aš. <…> Šįkart skirta paaugliams ir itin sudėtingai šių dienų temai – patyčioms. Sutinku, kad tai populiari tema, ir galima nuslysti arba į moralizavimą, arba į perdėtą šlykštumą. Tačiau Unei, man regis, pavyko išbalansuoti tarp šių dviejų kraštutinumų ir aktualiai, žaismingai, nenuobodžiai papasakoti, apie tai, kuo gyvena aštuntokai, kokių sulaužytų gyvenimų jau esama <…>. Tai viena tų knygų, nuo kurios negalėjau atsiplėšti neperskaičiusi iki galo. Iki paskutinio sakinio. Paskutinio taško. Priverčianti susimąstyti, parašyta labai empatiškai (nugarėlėje Unė prisipažįsta, kad ir pačiai teko patirti patyčių…), tačiau tuo pačiu žaismingai, atsakingai, bet ne didaktiškai.“

Vytautas Varanius, Literatūra ir Menas: „Šio kūrinio stiprybė yra paprastumas, gebėjimas apie dosniai jau aptartas problemas kalbėti naujai ir per daug nevyniojant į vatą, be didelės dramos. <…> Baimė ir apatija yra vienos didžiausių susvetimėjimo priežasčių. Unė romanu bando šią problemą parodyti. Ir todėl visai ne patyčios yra pagrindinė kūrinio tema, ir ne emigracija. Tai tik šalutiniai produktai. Knyga, gal to autorei ir nesiekiant, sujudina gelminį pūlinį, atkreipia mūsų dėmesį į pamatinę – nesusikalbėjimo – problemą. Juk visi negalavimai dažniausiai ir gimsta iš nesugebėjimo kalbėti(s).“

Internete knygą įvertinusi skaitytoja rašo: „Perskaičiau, labai patiko. Galbūt suveikė ir sentimentai, tie Gabijos laiškai itin priminė mano 14-etės keverzones dienoraštyje. “Laiškai Elzei“ apie jaunimą ir jų kasdienines bėdas: patyčios, noras pritapti, nebūti atstumtam, temos kurios visada bus aktualios.  o jei labai labai trumpai, tai šią knygą apibūdinčiau kaip Auksą Paaugliams.“

Rasa Milerytė, Meno bangos: „Psichologai, ypač dirbantys su apleistais vaikais, pasakytų: skaudžiausiai gelia tas, kuriam skauda. U. Kaunaitei ši tiesa žinoma – kitaip ir negali būti, turint omeny jos išsilavinimą. Turbūt todėl jai nereikia skambių įvadinių žodžių ir tokių pat skambių atsiliepimų ant ketvirtojo knygos viršelio, esą ši knyga parašyta remiantis tikrais faktais ir daug bendravus su patyčias patyrusiais, stebėjusiais bei jas vykdžiusiais vaikais, kaip kad dažnai būna reklamuojamos užsienio autorių problemų prozos knygos. U. Kaunaitė pateikia išties svarų tekstą apie patyčias, vienišumą, norą pritapti, norą išlikti savimi, baimę likti nesuprastam, pasirodyti silpnam – visos šios teminės gijos susipina į vieną, sudarydamos vientisą kūrinį.“