Straipsnis publikuotas LRT.lt 2024.01.22

Šį savaitgalį pasirodė LRT reportažas apie Rokiškio savivaldybę, kuri nusprendė savivaldybės lėšomis remti korepetitorių paslaugas – po 10 eurų už pamoką kiekvienam norinčiam gimnazistui ir po 15 eurų, jei mokinys yra iš socialiai remtinos šeimos.

Kauno rajonas šią praktiką jau taiko trejus metus. Kitos savivaldybės kasmet sulaukia pasiūlymų taip pat diegti tokią praktiką. Viena išimtis iš taisyklės nebūtinai atitraukia dėmesį, bet kai tai ima plisti, būtina diskutuoti apie tokių sprendimų reikšmę ir pasekmes visiems.

Kiek tai kainuoja?

Pradėsiu nuo skaičių. Kadangi diskusijos prasidėjo būtent nuo Rokiškio savivaldybės, tai juos ir paimsiu kaip pavyzdį – tačiau jį galima atitinkamai taikyti visiems kitiems.

Rokiškyje šiais mokslo metais mokosi 2 693 mokiniai, iš jų 940 – 9–12 klasėse, kuriuos dėl skaičiavimo paprastumo apvalinu į 1 000. Savivaldybė kompensuoja 10 eurų už kiekvieną pamoką, sakykime, visi 1 000 vaikų pasiimtų po vieną lietuvių kalbos ir matematikos papildomą pamoką kartą per savaitę. Per savaitę tai – 2 000 pamokų, arba 20 000 eurų. Taigi apie 80 000 eurų per mėnesį iš savivaldybės biudžeto.

Suprantu, kad savivaldybė tikisi, kad tik dalis mokinių pasinaudos šia galimybe, bet politikoje priimant sprendimus būtina paskaičiuoti maksimalias lėšas ir žinoti, ar gali jas leisti. Be to, kai kuriems vaikams skiriami 15 eurų, kai kurie vaikai gali pasiimti daugiau pamokų, tad šis skaičius net nebūtinai yra per didelis.

Pasak NŠA duomenų, tam pačiam Rokiškyje yra 150 pedagogų, dirbančių su 5–12 klasėmis (skaičiuoju tik pagrindinėje darbovietėje dirbančius pedagogus). Darau grubią prielaidą, kad pusė jų dirba su 5–8 klasėmis, o kita pusė, t. y. 75 pedagogai, su 9–12. Vienas mokytojo etatas su visais mokesčiais apytiksliai kainuoja 2000 eurų, taigi gimnazistų pedagogų etatams per mėnesį išleidžiama apie 150 000 eurų.

Išvada peršasi viena – korepetitorių paslaugos potencialiai savivaldybei gali kainuoti pusę gimnazijų pedagogų atlyginimų. Kitaip tariant, pridėjus šias lėšas, būtų galima ženkliai padidinti šių pedagogų atlyginimus (apie 50%).

Ilgalaikės pasekmės

Tokį sprendimą priėmusi savivaldybė, net neabejoju, nori tik gero. Dėl šių lėšų galimai pagerės bent dalies dabartinių dvyliktokų pasiekimai, jiems tai padės pasirinkti norimas specialybes.

O kokios kelerių metų pasekmės?

Jau dabar dalis mokytojų išeina iš mokyklų dirbti korepetitoriais, nes taip yra pelningiau. Mano kalbinti mokytojai (dažniausiai – matematikai) svarstytų grįžti į klases, jei atlyginimai būtų ženkliai didesni, tačiau šiuo metu finansinės galimybės dirbant individualiai daug geresnės.

Pedagoginis personalas visoje Lietuvoje sensta – kasmet. Vyresnių nei 50 metų mokytojų šalyje jau yra beveik dvigubai daugiau nei tų, kuriems mažiau nei 50; situacija kitokia tik didžiuosiuose miestuose. Ir tai labai problemiška, nes dalis vyresniųjų kasmet išeina į pensiją, dalis – ačiū jiems – dar pabūna keletą metų mokykloje, tačiau vidutiniškai ne ilgiau kaip 3 metus. Jiems išėjus nėra kuo juos pakeisti.

Tame pačiame Rokiškyje iš 311 pedagogų vos 64 yra jaunesni nei 50 metų, t. y. vos 21 procentas. Ką ši ir kitos savivaldybės darys po keleto metų?

Skirdami viešuosius finansus korepetitoriavimui mes dar labiau užsisukame pavojingame rate – dalis potencialių, ypač jaunesnių mokytojų išeina į privačią rinką ar niekada iki valstybinės sistemos ir neateina. Tuo tarpu mokytojų atlyginimai nėra keliami, net jei finansų tam yra ir tai galėtų pritraukti naujų mokytojų, taip būtų sumažintas ne tik dabartinių mokytojų krūvis, bet ir būtų užtikrinta, kad po keleto metų mokytojų apskritai bus.

Kokia kryptimi einame kaip šalis?

Kai korepetitorius samdo tėvai iš privačių lėšų, tai signalizuoja, kad tėvai nėra patenkinti švietimo sistema, be to, didina atskirtį tarp mokinių, nes paslaugas išgali tik labiau pasiturinčios šeimos.

Tačiau remdami korepetitorių tinklą dar ir iš valstybės (nesvarbu, ar nacionalinio, ar savivaldos lygmens) pusės, mes iš principo teigiame, kad valstybinė švietimo sistema nebefunkcionuoja, nes nėra pajėgi paruošti mokinių pagal savo pačios iškeltus standartus. Mokiniai praleidžia mokykloje pusę dienos, po to dar ruošia namų darbus, o mes sakome, kad net to neužtenka – jiems reikia mokytis dar papildomai.

Vienas iš kelių – sakyti, kad norime judėti link privačios švietimo sistemos, nebegaišinti mokinių per pamokas ir visas ugdymo lėšas skirti privačiam tinklui. Tokio sprendimo pasekmės reikalautų atskiro straipsnio. Tačiau pasaulinė praktika vienareikšmiškai teigia – tai skatina labai didelę nelygybę šalies viduje.

Labai nenorėčiau, kad mūsų valstybė judėtų šiuo keliu.

Kitas kelias yra užtikrinti valstybinės švietimo sistemos kokybę. Tam, kad tai būtų įmanoma, reikalinga, kad visų grandžių taikomos priemonės – nuo ministerijos iki savivaldos ir mokyklos – skatintų judėjimą ta pačia kryptimi.

Akivaizdu, kad savivaldos mato problemas ir vedamos gerų tikslų siekia jas spręsti. Ir tai pozityvu, nes jos atranda papildomų lėšų švietimui finansuoti, tai gali būti panaudota geram pokyčiui – pavyzdžiui, ryškiam atlyginimų pakėlimui. Šis klausimas, mano supratimu, reikalauja ir nacionalinės lyderystės, profesinių sąjungų įsitraukimo, galbūt net įstatymų bazės pakeitimo, atlaisvinant galimybes papildomai didinti mokytojų atlyginimus.

Tačiau jokiu būdu neturi būti paliktas tik savivaldai, nes daro įtaką visiems. Pagalvokite, kas nutiktų, jei tokią praktiką nuspręstų įdiegti Vilnius, kuriame jau dabar mokosi ketvirtadalis Lietuvos mokinių?

Jenga bokštelis griūna nuo vienos kaladėlės. Nenuvertinkime pavienių sprendimų svarbos, nes jie gali tiek sukurti pozityvius judėjimus, tiek sugriauti besikabinančias į gyvenimą sistemas.