Popierinė valstybė

Tekstas publikuotas Bernardinai.lt, 2016-ųjų spalio 19 d.

Švietimo žmonės yra pasakoję tokį juokingą nutikimą – Lietuvos atstovų kartkartėmis konferencijose paklausia, kaip mes sugebame procentais lenkti beveik visas ES šalis pagal tai, kiek mūsų vaikų dirba grupėse. Nusileidžiame vos vienai šaliai.

Tai kaip? Labai paprastai – per kontrolinį suskirstome juos į pirmą ir antrą grupę.

Tebūnie šį kartą tiesiog nesuprastas klausimas, padėjęs mums gražiai atrodyti prieš kitas šalis. Taip būna. Bet jis geriau nei kas kitas atspindi Lietuvos realybę – klausimynuose ir aprašymuose mes atrodome labai gražiai. 50 metų kitokio gyvenimo išmokė.

Gal net geriau tai parodo kitas paradoksas – PISA tyrėjų paklausti, ar mokykloje jaučiasi laimingi, mūsų vaikai atsidūrė žemiau apklaustųjų šalių vidurkio. Bet paklausus mūsų direktorių, ar jų vaikai mokyklose laimingi, išsiveržėme į reitingų viršūnes.

Bet šį kartą ne apie švietimą, o apie lygiai tokią pat popierinę mūsų vaikų namų sistemą. Viską darome teisingai – aprengiame, pavalgydiname, apgyvendiname, suteikiame pinigų gyvenimo pradžiai, išmoką studijuojantiesiems. Bet kažkas vis tiek neveikia.

Praėjusią savaitę spaudoje aprašyta našlaičio Vaido istorija. Pilnametystės sulaukęs, intelekto sutrikimų ir fizinę negalią turintis vaikinas yra pakankamai veiksnus, kad būtų vienas paliktas spręsti, ką daryti su valstybės skirtais 2850 eurų, skirtų įsikurti. Jis ir nusipirko – pusę negyvenamo namo Vabalninko centre.

Kiauri langai ir kiauros sienos. Būstą jam parodė draugai, panaršę internete. Pirko atvažiavęs naktį, net gerai neapžiūrėjęs, tikėdamasis, kad pavyks sienų skyles aptaisyti… kartonu.

Socialinių darbuotojų čia kaltinti nereikia – ačiū jiems, kad išvis dirba už tokį atlyginimą. Ačiū, kad apsiima tokį sunkų darbą, kuris psichologiškai gniuždo kasdien. Juk prižiūri žmones, kurių didelė dalis dėl ydingos sistemos vis tiek neatsistoja ant kojų. Jie čia niekuo dėti.

Kai šis vaikinukas, pirkdamas būstą, išleido 2850 eurų, žurnalistė klausė savivaldybės – ar nieko, kad šie pinigai prarandami? Aš klausčiau kitaip – ar nieko, kad prarandame 150 tūkstančių?

2015 metų duomenimis, vieno našlaičio vaikų namuose išlaikymas per metus vidutiniškai siekia apie 8400 eurų, nors kai kuriose Lietuvos vietose šios sumos kelis kartus didesnės. Jei vaikų globos namuose gyvena apie 4000 vaikų, jie visi valstybei kainuoja apie 33,6 milijonų eurų per metus.

Kitokia matematika – nuo vienų metukų iki pilnametystės vienas vaikas kainuoja 150 tūkstančių eurų.

Todėl nenoriu klausti, ar toks aštuoniolikos sulaukusio ir dar intelektinį sutrikimą turinčio vaiko paleidimas į pasaulį yra teisingas. Atsakymas savaime suprantamas.

Vietoj to noriu klausti, ar jis apsimoka valstybei. Nes kalbame net ne apie 150 tūkstančių. Dabar Vaidas bus apgyvendintas nakvynės namuose. Jei pasiseks – gaus socialinį būstą, nors jis taip pat brangus. Nesugebėjęs įsitvirtinti gyvenime gaus socialines pašalpas. O kur dar nesukurta darbo rinkos vieta, galėjusi nešti pinigus valstybei.

Šias sumas sudėlioti ne taip paprasta, o ir pamatyti – baisu. Bet per gyvenimą jos greičiausiai pasiektų milijonus.

Ir ne vaikų namuose augę, normalius tėvus turintys vaikai aštuoniolikos vis dar nemoka būti savarankiški. Nuolatos bendrauju su šiais jaunaisiais suaugusiaisiais – jiems reikia atramos, jie nežino, kuo būti „užaugę“, nors pase jau užaugo. Didžioji dalis vis dar studijų metais gyvena kartu su tėvais, o negyvenantieji savaitgaliais veža jiems savo skalbinius. Jie ima greituosius kreditus, nes juos ėmė jų tėvai, ir niekas jiems nepaaiškina, kuo tai gali baigtis.

Jei tokie sutrikę yra šeimose užaugę ir vis dar tėvų patarimo ir paramos sulaukiantys šiuolaikiniai paaugliai, kaip mes galime tikėtis, kad aštuoniolikos sulaukęs ir neretai dar mažiau savarankiškumo ragavęs vaikų namų gyventojas supras, kokį būstą jam įsigyti ar kaip nuo nulio pradėti savo gyvenimą?

Mažų mažiausiai – būtina sukurti veikiančią mentoriavimo programą savarankiško gyvenimo pradžiai bei profesinei karjerai planuoti. Sakykime, skirti ketvirtį etato – apie 3000 eurų per metus – profesionalams, kurie apsiimtų vienus metus globoti du–tris iš vaikų namų išėjusius žmones, su galimybe į juos kreiptis ir vėliau. Ne socialiniams darbuotojams, o atrankos būdu pasirinktiems žmonėms, kurie sėkmingai dirba įvairiose srityse ir galėtų tapti pavyzdžiais šiems jaunuoliams. Idealiu atveju – suporuoti juos pagal norimas ateities sritis.

Tai „Didžiojo Brolio“ tipo programa, tik valstybiniu, o ne lokaliu lygiu. Daugų daugiausia tokia programa valstybei per metus kainuotų pusę milijono eurų (sakau gerokai daugiau, nes valstybei visada išeina brangiau). Tokia suma galėtų sutaupyti keliolika kartų didesnes sumas.

Kryptingas ir efektyvus mentoriavimas leistų neprarasti šių vaikų, o padėtų jiems integruotis į visuomenę. Nes matematika paprasta: investavę „minimumą“, prarandame viską, investavę šiek tiek daugiau pradžioje, galime sutaupyti milijonus. Sutaupytume ir kažkieno gyvenimą.

Tai – mažiausia, ką privalome padaryti, kol pamažu judėsime didesnio tikslo link: šalies be vaikų namų. Šimtai tyrimų, kuriuose buvo lyginami į šeimas patekę ir nepatekę našlaičiai, demonstruoja, kad ankstyvas institucinis vaikų auklėjimas net ir geresnių resursų turinčiose Vakarų šalyse lemia lėtesnį vaikų vystymąsi – tiek emocinį, tiek intelektinį. Be to, ir daugelį problemų užaugus.

Ypač kritinis laikotarpis – iki trejų metų, kai net ir pastebėjus pirmuosius neigiamus ženklus šeimos globa gali leisti vaikui prisivyti bendraamžius. Dėl to pasauliniai vaikų gerovės ekspertai argumentuoja, kad iki penkerių metų būtina absoliučiai visus vaikus perkelti iš vaikų namų į šeimas arba specialias mamos-vaiko institucijas. Ir ne dėl to, kad institucijos būtų blogos – Lietuvoje ne vieni vaikų namai turi puikių, savo vaikus be galo mylinčių darbuotojų. Tiesiog pati institucija ypač mažiems vaikams nėra tinkama.

Prezidentė jau žengė pirmuosius žingsnius, išviešindama šią gražią idėją, bet vis dar trūksta realių žingsnių. Jei vidutiniškai šalyje vienas vaikas vaikų namuose kainuoja beveik 700 eurų, kodėl vienai šeimai skiriame tik 300, o globai šeimoje – 150? Skirkime tiek pat.

Suprantu, problema sudėtinga. Šiuo metu toli gražu ne visos globojančios šeimos yra tokios, į kurias vaikai turėtų papulti. Įsivaikinimo procesas dažniausiai per ilgas ir per sudėtingas. Popierinė sistema šlubuoja ne vienoje vietoje, bet judėti reikia. Pradėkime nuo mentoriavimo, o paskui – link sistemos, kuri iš tiesų veiktų realybėje. Tokios, kuri skatintų neslėpti problemų, tikintis sulaukti pagalbos.

Nes mūsų vaikai, gaila, ne popieriniai.

Reklama

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s