Tekstas publikuotas Bernardinai.lt, 2016-ųjų rugpjūčio 5 d.

Jei galėčiau vaikui perskaityti vienui vieną knygą, skaityčiau Janušo Korčako „Karalių Motiejuką Pirmąjį“. Ne tik dėl to, kad Korčakas buvo ne rašytojas, o Rašytojas. Jis buvo ir Politikas – tebūnie ne tiesiogine prasme – tiek savo darbais, tiek žodžiais kovojęs už vaikų teises. Kai jo Našlaičių prieglaudos vaikai vokiečių okupacijos metais buvo imami į koncentracijos stovyklą, Korčakui, kaip žinomam rašytojui, buvo leista išeiti. Bet jis atsisakė palikti savo vaikus ir kartu su jais, sekdamas pasaką, įžengė į dujų kamerą Treblinkos mirties stovykloje.

„Karalius Motiejukas Pirmasis“ – tai knyga apie vaiką, tapusį šalies valdovu. Galėtum sakyti – idealistą, tapusį Politiku – tuo, kurio niekada nerašome didžiąja raide. Apie Motiejuką, kuris kvestionuoja galios simbolius, nes žvelgia į valdžią kitomis akimis nei suaugusieji. Knygos pradžioje Korčakas įdeda savo mažo nuotrauką ir rašo, kad ši knyga – apie tai, ką pats norėjo įgyvendinti būdamas mažas, bet vėliau pamiršo. Ir kad šios knygos šiukštu negalima skaityti suaugusiesiems, nes jie nesupras ir šaipysis.

Kad nesupras ir šaipysis, supratau greitai. Ne kartą mačiau susirūpinusį močiutės veidą, kai kalba pasisukdavo apie mano mintis prisidėti prie Lietuvos politikos. Girdėjau nepritariančius tėvų ar pažįstamų žodžius. „Kam tau to reikia?“ „Tik susigadinsi vardą“. „Politikai yra korumpuoti“. „Gerus žmones ten suvalgo“.

Neik.

 

Politika yra Lietuvos vištos-kiaušinio dilema. Kas pasakys, ar tik korumpuoti, savanaudžiai žmonės, kurie „niekur kitur neranda vietos“, eina į valdžią ir dėl to mūsų politikos sistema negalima pasitikėti? Ar pati politikos sistema yra įgimtai korumpuota ir kiekvienas ten atsiradęs tampa savanaudžiu vagim, net jei anksčiau toks nebuvo?..

Mokslas šioje dilemoje remtų antrąją pusę. Berklio universiteto mokslininkai teigia, kad žmonės valdžioje pasižymi mažesniu empatijos kiekiu, o neuromokslininkai netgi pateikia įrodymų, kad atėjimas į valdžią gali pakeisti smegenų struktūrą. Kiekvienas iš mūsų turime veidrodinius neuronus, kurie užsidega mums matant kitą žmogų, atliekantį pažįstamą veiksmą. Dėl šių neuronų susižaloję sportininkai stebi rungtynes, net ir negalėdami prisidėti – jų smegenys vis tiek treniruojasi. Jie padeda mums įsivaizduoti, kaip kitas žmogus jaučiasi, ir koreliuoja su žmogaus empatija… Tačiau jų veikimą slopina galios jausmas. Kuo aukščiau galios laipteliais lipame, tuo sunkiau įsijausti į tuos, kurie lieka žemiau.

Paradoksalu – kitas šešių tūkstančių vadovų tyrimas 38 pasaulio šalyse taip pat teigia, kad empatiškesni vadovai dirba efektyviau. Nors jų tapimas vadovais atima iš jų gabalėlius gebėjimo įsijausti. Bent tokias išvadas siūlo mokslas.

Laimė, kad darbas mokslinėse laboratorijose išmoko į tyrimų rezultatus žiūrėti šiek tiek skeptiškai. „With a pinch of salt“, – sako britai.

Korčakiškas idealistas manyje norėtų sakyti, kad – nors abi dilemos pusės viena kitą skatina – pavieniai žmonės iškreipia mūsų mąstymą. Viena iš priežasčių, kodėl mūsų kaimynai – tie patys estai – šį vištos-kiaušinio ratą sugriovė, yra keli pavyzdžiai, kuriais galima didžiuotis. Esu ne kartą kalbėjusis su Estijos švietimo ir tyrimų ministerijos tarnautojais – biurokratijos ten netrūksta, sovietiniai įspaudai ne smėlyje, o vis dar betone įspausti. Bet visuomenės ir ypač jaunimo požiūris į politiką yra sveikesnis – tai nėra erdvė, kurioje gėda atsirasti.

Jų nė keturiasdešimties neturintis premjeras su fantastišku humoru pristato savo šalį amerikiečių „The Daily Show“ laidoje, jų prezidentas prieš savaitę net užsienio spaudoje nuskambėjo dėl savo šmaikštaus atsakymo „tviteryje“ jį pašiepti už anglų kalbos vartojimą mėginusiam „troliui“.

Mūsų šalyje jie kenčia politiko profesijos krizę. Mąsčiau, kuo ji skiriasi nuo mokytojo profesijos krizės. Bendroji visuomenės nuomonė tokia: mokytojo darbas gerbiamas, tačiau finansiškai nepelningas; politiko darbas negerbiamas, tačiau finansiškas patrauklus. Pati vis kalbu apie mokytojų krizę, būtinybę pritraukti į šią profesiją daugiau gerų žmonių. Bet šiandien mąstau, ar ne politikos krizė gilesnė, ar ne į ją reikėtų dar labiau kviesti žmones.

Politika man primena ir ekonomiką – abi šios sferos, ko gero, mūsų gyvenimui daro didžiausią įtaką, tačiau abi yra praktiškai nemokomos mokykloje. Pilietinio ugdymo pamokos yra beviltiškos, o ekonomika – mokoma epizodiškai – apžvelgia pasenusias žinias ir išaugina procentų nemokančius suskaičiuoti žmones.

Pamenu savo gyvenimo lūžius. Rusijos invaziją į Gruziją, po kurio supratau, kad karas negyvena vadovėliuose. Kaip kad Korčako knygoje, kur „karas miega“, ir niekada nežinai, kada jis pabus. Ir nors man mokykloje kartojo, jog gyvename laimingiausiu Europos istorijos laikotarpiu – be karų – šiandien vargu ar kas drįstų taip pasakyti. Karas nubudo. Nuo tų lemtingų 2008-ųjų man parūpo politika, nes supratau, kad didžioji pasaulio istorija kuriama čia ir dabar – tai, ko mokykloje buvau nesupratusi.

Lygiai taip pamenu po ekonomikos krizės žiūrėtą dokumentinį filmą, kuriame išgirdau paprastą mintį: kažkam patogu, kad mes manytume, jog ekonomika yra per sudėtinga suprasti; iš tiesų ji daro įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimui, ir nėra jokių gerų priežasčių jos nesuprasti. Kažkam patogu, jei mūsų mokesčių sistema tokia sudėtinga, kad tik buhalteriai gali joje susigaudyti, o visi kiti pasiduoda vos pradėję. Galima kalbėti apie sąmokslo teorijas, nesvarbu. Studentaujančiai man svarbiausia buvo mintis – niekada daugiau nebesakiau, kad nesuprantu, o tais atvejais, kai nesuprantu, mėginu.

Negalima būti apolitiškiems ar a-ekonomiškiems (vaikystėje labai mėgau kurti žodžius, ypač pridėti jiems „a“ raides priekyje, iš manęs juokėsi, kol E. Latėnaitė neišleido knygos „Apsichė“. Ji irgi taip daro). Negalima ir nebalsuoti – net jei nėra, už ką. Jau dvidešimto amžiaus pradžioje vienas amerikiečių komediantas buvo pasakęs: „Velniava, niekada nebalsavau už; visada prieš.“ Bet geriau prieš, nei visai nebalsuoti.

O kad būtų „už“, mums reikia kelių „estiškų“ pavyzdžių, kurie įkvėptų. Kai jų ieško, vis vartoja magišką žodį – jaunimas. Taip, jaunimo reikia. Bet ne jauni žmonės yra atsakymas – „tarp vaikų tiek pat blogų, kiek ir tarp suaugusiųjų“, – sakė Korčakas. Aš matau kai kuriuos jaunus karjeristus, kurie nori būti valdžioje, ir liūdnai įtariu, kad jiems jau dabar trūksta empatijos. Po dar keliolikos metų jos nebeliks nė lašo, o mes toliau skaitysime A. Urbonaitės straipsnius apie „normalius“, darbo neturinčius žmones ir naktimis liesim ašaras.

Amerikiečių rašytojas G. Vidalas yra pasakęs, kad tas, kuris yra pasiruošęs kandidatuoti į į Amerikos prezidento postą, turėtų automatiškai būti diskvalifikuotas iš rinkimų.

Labiausiai reikia tų, kurie nenori. Nebūtinai jaunų – visokių. Svarbiausia, kad iš tiesų nenorėtų. Tokių, kuriems net valdžioje šiek tiek pasikeitus neuronams, buvusios empatijos kiekio užtektų ir vėliau. Tokių, kurie nebijo pripažinti klydę. Kada paskutinį kartą girdėjote politiką, kuris atsiprašė už klaidą, o ne apkaltino praėjusios kadencijos koalicijas ar aplinką?

Vien empatijos, aišku, neužteks. Reikia gebėjimo keisti, būti lyderiu. Ir supratimo, kad politikos nėra valdžia, tai, pagal apibrėžimą, su piliečiais susijusi veikla. Tarnystė.

Platonas jau savo laiku teigė, kad tie, kurie yra per protingi įsivelti į politiką, yra pasmerkti būti valdomi kvailesniųjų. Per daugiau nei du tūkstančius metų niekas nepasikeitė – bent jau Lietuvoje. Bet reikia būtent šitų – per protingų, per gerų, per netinkamų. Todėl kai kitą kartą jūsų pažįstamas – toks per protingas ir per geras žmogus – užsimins, kad reikia kažką keisti, nesakykite jam, jog „tokiems žmonėms politikoje ne vieta“. Nesakykit: „Neik.“ Geriau pasiūlykit atrasti bent dešimt bendraminčių.

Ir dėl to savo vaikui kada nors skaitysiu Korčako kūrinį. Kad suprastų, jog žmonės pikti, savanaudžiai, pavargę. Kad politika nešvari ir sunki. Bet, nepaisant viso to, joje dalyvauti būtina.