„Jaučiu atsakomybę prieš skaitytoją“

Interviu spausdintas jaunimo žurnale „Pašvaistė“, 2014/6.Unė Kaunaitė

„Pašvaistės“ bendraautorė Unė Kaunaitė kaip rašytoja debiutavo 2011-aisiais su knyga „Sudie, rytojau“. Romanas buvo palankiai įvertintas ir skaitytojų, ir literatūros kritikų, nominuotas „Metų knygos“ rinkimams. „Sudie, rytojau“ – knyga apie jauną žmogų, savęs paieškas, apie tai, kas gąsdina ir traukia. Kryptingai judėdama pasirinktu keliu, Unė šiemet skaitytojams pristato antrą romaną. Kalbamės su Une apie netrukus pasirodysiančią knygą, apie rašymą ir literatūrą, apie asmenybės bei rašytojos tapsmą.

Kalbino Rasa Milerytė.

Kalbamės naujos tavo knygos pasirodymo proga, tad nuo knygos ir pradėkime. Papasakok apie ją – kaip knygą pavadinai, apie ką ši knyga?

Mano knygos pavadinimas – Žmonės iš Alkapės. Šioje vietoje visada norisi stabtelėti ir leisti pašnekovui pačiam užklausti – tai kas ta Alkapė? Nes klausimas svarbus ir mano knygoje. Trumpai – Alkapė yra nedidelė šalis Europoje. Didžioji dalis knygos veiksmo vyksta Didžiojoje Britanijoje, į kurią iš Alkapės atvyksta jauni žmonės. Tik nesinori, kad knygą pavadintų tiesiog knyga apie emigraciją, nes žodis emigracija jau prisigėręs per daug reikšmių. Žinoma, emigracijos tema kūrinyje svarbi, bet man tai visų pirma kūrinys apie šeimą, savęs paieškas, santykį su sava šalimi, jos žmonėmis.

U. Kaunaite. Zmones is AlkapesKas šios knygos adresatas?

Cituojant vieną jauną režisierę, manau, kad ji aktualiausia „dvim-kelių“ metų žmonėms, ypač tiems, kurie buvo išvažiavę ar vis dar yra svetur. Kita vertus, gal net dar įdomiau tiems, kurie patys to nepatyrė? Man ypač norisi, kad kūrinys patrauktų jaunų žmonių tėvus, senelius, leistų suprasti mūsų kartos pasaulėžiūrą. Gal jis sudomins ir paskutinių klasių mokinius, kurie patys netrukus apsiaus panašius batus?.. Adresatą nuspėti visada sunkiausia – su savo pirmąja knyga spėjau pro šalį. Maniau: „Knygą apie paauglę mergaitę skaitys tik paauglės mergaitės…“ Bet pačių šilčiausių komentarų susilaukiau iš vaikinų bei gerokai vyresnės kartos žmonių. Žodžiu, greičiausiai ir su šia knyga – ji skaitytoją susiras pati. O man norisi tikėti, kad ji aktuali visiems.

Taigi, kaip suprantu, temas renkiesi labai sąmoningai, reaguoji į socialinės sferos aktualijas?

Sunku pasakyti, ar temas renkuosi sąmoningai. Jos visų pirma kyla iš mano vidinių išgyvenimų, rašau apie tai, dėl ko man skauda, kas man rūpi. Bet ne veltui studijavau psichologiją ir socialinę antropologiją – jautriai reaguoju į savo aplinką, tad turbūt man skaudu dėl tų pačių dalykų, dėl ko skauda ir kitiems žmonėms. Temos kyla iš mano pokalbių su mane supančiais žmonėmis, iš to, ką matau, stebėdama pasaulį aplink save. Emigracijos tema, žinoma, dabar labai aktuali Lietuvai, bet ji visų pirma atsirado dėl mano pačios išgyvenimų, ketverių metų patirties studijuojant užsienyje, bendraujant su draugais, kurie lygiai taip pat studijavo ar studijuoja užsienyje…

Ar galima sakyti, kad rašydama vykdai tam tikrą misiją? Ar visų pirma tai yra būdas atsakyti į pačiai svarbius klausimus? 

Turbūt pirmasis impulsas rašyti yra dėl noro atsakyti į rūpimus klausimus sau pačiai. Bet jei reikėtų tik tiek, nebūtų prasmės rodyti kūrinių kitiems. Sakyti, kad vykdai misiją, būtų per daug skambu, bet rašydama iš tiesų pagalvoju, ką savo kūriniu noriu pasakyti skaitytojui. Manau, kad bet kuriam rašytojui turi rūpėti, kokias idėjas jis pasėja savo kūriniu, rašytojas turėtų jausti atsakomybę už poveikį, kurį jo kūrinys gali padaryti skaitytojui. Rašydama visada tai prisimenu.

Koks Tavo santykis su būsimu skaitytoju? Rašydama galvoji apie jį?

Knygos skaitytojas gali būti bet kuris žmogus, tad galvoti apie bet kurį skaitytoją būtų per daug abstraktu, nebent pačioje pradžioje, mąstant apie kūrinio idėjas. Rašydama kartais pagalvoju, kaip vieną ar kitą epizodą galėtų skaityti kuris nors man artimas žmogus, ypač jei ta kūrinio vieta man siejasi su tuo žmogumi. Bet paprastai skaitytoją laikau kažkur šiek tiek toliau, nes norisi, kad kūrinys būtų kuo universalesnis.

Zmones_is_Alkapes (15)O kaip su kritika ir kritikais?

Mėgstu palyginti kūrinio išleidimą su vaiko gimimu – jis tiek laiko buvo tik tavo ir staiga visi aplink jį mato, apkalba, maža to, kūrinys ima gyventi savo gyvenimą – jis interpretuojamas taip, kaip nė neįsivaizdavai… Į kūrinį sudedi didelę dalį savęs, todėl sunku nepriimti kritikos asmeniškai. Išleidusi pirmą knygą, iš pradžių jautriai reagavau į bet kokią kritiką, bet pamažu supratau, kad visiems tavo kūrinys negali patikti. Režisierius Jimas Jarmuschas yra pasakęs, kad jei kada nors jo kūrinys patiks daugumai, žinos, kad padarė kažką ne taip… Manau, kai sukaupiau pakankamą bagažą gerų atsiliepimų, išmokau nebebijoti kritikos, netgi jos laukti – tada žinau, kad išsakoma nuoširdi nuomonė. Sunku pasakyti, kaip bus su antra knyga, bet bent dabar tikrai nekantriai laukiu kritikų nuomonės, nes ir pati puikiai suprantu, kad mano kūrinys netobulas. Tačiau tobulų nebūna, būtent apie tai kalbėjau savo pirmoje knygoje!.. Ko gero, esu aršiausia savo pačios kritikė, tai padeda.

Nuo pirmosios tavo knygos „Sudie, rytojau“ pasirodymo prabėgo lygiai treji metai. Visą tą laiką rašei antrąją? Koks yra laiko atstumas nuo pirminio kūrybinio impulso, nuo idėjos iki rankose laikomos knygos?

Antrosios knygos idėja kilo dar nė nebaigus rašyti Sudie, rytojau, pamenu, kaip stovėjau vienoje Vilniaus stotelėje dar važiuodama iš pamokų dvyliktoje klasėje – kaip seniai tai buvo! – ir man staiga galvoje iškilo žodis „Alkapė“. Nuo tada jį ir nešiojausi, bet pradėjau rašyti gerokai vėliau – bent metus ar daugiau idėja tiesiog gulėjo mano galvoje, pamažu kristalizavosi į kažką konkretesnio. Pats rašymo procesas užtruko maždaug pusantrų metų… Kai intensyviai studijuoji, turi nedaug laiko rašyti, bet gali permąstyti savo idėjas. Tad nuo pirmo impulso praėjo net daugiau nei ketveri metai, bet kartais idėjos tiesiog be galo ilgai lindi galvoje, kol joms pagaliau padedamas pirmas taškas ant popieriaus.

Rodos, Antanas A. Jonynas yra sakęs, kad nerašo knygų, rašo eilėraščius. Kaip yra su proza? Pradėdama pasakoti istoriją, jau žinai, kad tai bus knyga?

Aš irgi nežinau, ar tai bus knyga. Bet kadangi taip ilgai apmąstau kilusią idėją, pradėjusi ją užrašinėti jau numanau, kokios apimties kūrinys tai bus – romanas ar apsakymas. Žinau, kad yra kūrėjų, kurie pradeda nė nežinodami, kuo kūrinys baigsis: veikėjai patys juos veda, diktuoja siužeto vingius, o ir pabaiga juos pačius nustebina, bet nesu viena iš tų rašytojų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad veikėjai manęs nenustebina – dėliojant kūrinį kartais tenka išmesti netgi tas scenas, kurios iš pradžių atrodė esminės, nes jos nebetinka kūrinio puslapiuose „išaugusiems“ veikėjams. Bet labai dažnai kūrinį pradedu nuo galo – pradėdama ir Sudie, rytojau, ir Žmonės iš Alkapės jau įsivaizdavau paskutinį knygos puslapį. Tiesiog dažniausiai nepradedu rašyti tol, kol mintyse neturiu susidėliojusi bendro kūrinio įspūdžio.

Sykį interviu esi užsiminusi, jog vargu ar išleidus pirmą knygą galima vadintis rašytoju, tačiau antra knyga – jau įvykis, parodantis darbų tąsą. Kaip jautiesi laukdama antrosios? Ar dabar jau vadini save rašytoja?

Juokinga – prieš keletą dienų pati buvau prisiminusi šią frazę ir uždaviau sau tokį pat klausimą… Tada pagalvojau, kad per trejus metus pamažu pripratau prie žodžio „rašytoja“, kurį vis išgirstu iš mane pristatančių aplinkinių. Pati dar nesu taip prisistačiusi, sakau, kad „rašau“, nes „rašytojas“ vis dar per daug skambu, įpareigoja. Tačiau kiekvienas žmogus nori visų pirma pačiam sau įvardyti, kas jis yra, koks jo identitetas. Prieš pusmetį netekau galimybės vadintis studente, tad per tris vasaros mė- nesius žodis „rašytoja“ teikė savotišką stabilumą –
galėjau šiuo žodžiu save įvardyti, kai nebelipo kitos etiketės. Be to, parašiusi pirmą knygą, nežinojau, ar bus kita, tad ir vardas gąsdino… O dabar vis labiau įsitikinu, kad negaliu nerašyti – bent dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be rašymo. Todėl net jei dar savęs nevadinu rašytoja, tą žodį pamažu jaukinuosi. Ar jis mane.

Grįžkime prie knygos adresato klausimo. Sakai, kad adresatas – labai platus, tačiau man atrodo, kad visų pirma tai – jaunas žmogus. Todėl įdomu, ar pati skaitai jaunimo literatūrą? Jei skaitai, ko, tavo manymu, jaunimo literatūrai labiausiai trūksta, kokios probleminės temos nepakankamai plėtojamos?

Susitikimas KaišiadoryseSkaitau literatūrą ir jaunimo, ir jaunimui, nors neretai jaunimas ir rašo jaunimui. Sakyčiau, kad pirmiausia trūksta pačios literatūros – jaunimu oficialiai įvardijami žmonės nuo 16 iki 29 metų, nors dažniausiai kalbėdami apie jaunimo literatūrą turime galvoje paauglius. Tikrasis jaunimas paliekamas nuošaly – sulaukę pilnametystės jau turėtų griebti suaugusiųjų knygas. Bet ar jie jau suaugę? Kas apskritai yra suaugęs žmogus? Šį klausimą keliu ir savo antrajame romane, neabejoju, kad jis iškyla kiekvienam jaunam žmogui, kuris oficialiai jau priklauso suaugusiųjų pasauliui, bet dar nelabai supranta, kas nuo to keičiasi. Ar staiga reikia nustoti kvailioti? Ar jei moki už dujas ir vandenį, jau esi suaugęs?.. Tad jaunimo literatūroje ir pasigendu drąsos klausti, kokios problemos iš tiesų kamuoja jauną žmogų, kuris jau turėtų viską žinoti, bet iš tiesų dar visai nieko nežino.

Šioje vietoje užkabinai labai svarbų klausimą. Man regis, daug autorių, rašančių jaunimui, ypač paaugliams, vaikosi populiarių, intriguojančių temų ir ignoruoja tai, kas žmogui iš tiesų svarbu, visų pirma – identiteto klausimą. Kaip turėtų elgtis žmogus, jei literatūra tampa neįgali atsakyti į klausimą „kas aš esu“?

Turbūt šiuo klausimu neįmanoma išskirti vien literatūros paaugliams – komercija valdo visas meno rūšis, ir ne tik meno, tad visur turi iš tiesų paieškoti, norėdamas surasti ką nors gilesnio, prasmingesnio. Idealiu atveju tokia situacija turėtų ugdyti kritiškesnį skaitytoją, kuris atsirenka, neima į rankas pirmos pasitaikiusios knygos, bet ieško jam aktualios. Deja, dažniausiai vyksta atvirkštinis procesas – mes nustumiame esminius klausimus į šalį, nes spręsti buitines problemas yra lengviau.

O kokios knygos arba rašytojai kūrė tave kaip asmenybę ir kaip autorę?

Gerų knygų pasaulyje tiek daug!.. Dabar jau esu atmintinai išmokusi sąrašą, kurį vis paklausta kartoju, bet paskui susimąstau – ką pamirštu?.. Augdama be proto daug skaičiau, nuo Lindgren iki Rouling ar Doilio, bet man ypač įstrigusios knygos – Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką ir Korčako Karalius Motiejukas Pirmasis. Šios knygos vaikams kalba apie tokias kertines žmogiškas vertybes, kad verkdavau kiekvieną kartą jas skaitydama. Tos knygos keitė mane kaip žmogų, bet mano rašymo stilius, ko gero, formavosi vėliau. Labai mėgstu Salingerio apsakymus, Kurto Vonneguto knygas, neseniai atradau Undinę Radzevičiūtę… Juos visus sieja užuominomis rašomas tekstas, kuriame pasakoma ne per daug. Labai mėgstu tokį stilių, nors pati ne visada sugebu taip parašyti.

Ar apskritai literatūra, rašytojas turėtų reaguoti į tai, kas vyksta visuomenėje?

Čia kaip tam žaidime: ir taip, ir ne… Literatūra, kaip ir kiti menai, turėtų būti universalūs, jei ne kultūriškai, tai bent jau laike – ne veltui klasikų kūrinius skaitome prabėgus šimtmečiams, interpretuojame ir pritaikome šioms dienoms. Nepaisant universalumo, tų kūrinių stiprybė yra aktualumas. Dabar į galvą šauna Meistras ir Margarita1984 ar Gyvulių ūkis, Balta drobulė, Katės lopšys… Visi šie kūriniai reagavo į visuomenei aktualius reiškinius, nes juos rašė rašytojai, kurie lyg lakmuso popierėliai sugėrė aplink vykstančius procesus, emocijas, ore sklandančias idėjas, bet vėliau perrašė lyg kiek atsitraukę… Juk apskritai neįmanoma parašyti kūrinio nereaguojant į visuomenės reiškinius, nes pats esi jos dalis, ji tave formuoja. Žinoma, išlieka klausimas, kiek rašytojui pačiam svarbūs šie reiškiniai, kiek jis jaučiasi visuomenės dalis. Man tai svarbu, todėl noriu reaguoti, bet kiekvienas pasirenka pats. Zmones_is_Alkapes (3)

Kas tau pačiai, Une, atrodo įdomiau ir svarbiau – rašytojo plunksna nelyg chirurgo peiliu atlikti žmogaus sielos pjūvį ar žiūrėti į platesnius procesus, ieškoti apibendrinimų?

Nenorom vėl grįžtu prie savo studijų. Studijavau dvigubą bakalaurą – psichologijos ir socialinės antropologijos. Abiem šiems mokslams rūpi žmogus, tie patys klausimai, bet jie žiūri iš skirtingų pusių. Psichologai – iš individo taško, ir bando suprasti, kodėl šis taip elgiasi, o antropologai žvelgia pro visuomenės prizmę ir svarsto, kaip individui daro įtaką jo kultūra, kaip jie vienas kitą formuoja. Matyt, ir gyvenime, ir kūryboje balansuoju tarp šių dviejų procesų, nes man jie abu svarbūs ir įdomūs. Mes kuriame kultūrą, o ji kuria mus. Lygiai kaip aš kuriu literatūrą, o literatūra kuria mane.

Kai kas sako, jog filologijos fakultetuose neužauga rašytojai, veikiau atvirkščiai – jie žūna, nes literatūros paskaitose išmoktos kanoninės formos, temos literatūrai jau neaktualios. O tavo studijos darė įtaką tam, apie ką ir kaip rašai?

Iš tiesų, ir man taip patarė, kai svarsčiau apie stojimą į filologijos studijas… Nežinau, ar tai tiesa, nes yra ir kita pusė – studijuodamas filologiją neretai atsirandi tarp grupės žmonių, kurie taip pat kuria, dalijasi idėjomis, o bendra kūrybinė atmosfera tave skatina rašyti. Aš to neturėjau, bet gal dėl to tik dar tvirčiau pasižadėjau, kad nenustosiu rašyti. Ir mano studijos tikrai darė įtaką rašymui, ypač socialinė antropologija, kuri moko stebėti vykstančius procesus atsitraukus, pasižiū- rėti į savo paties aplinką taip, kaip ją stebėtų svetimšalis, suprasti, kad, jei kažkas atrodo akivaizdu, iš tiesų visai nėra akivaizdu… Tačiau didžiausią įtaką studijos padarė mano antrosios knygos temai – tikrai nebūčiau parašiusi tokio romano, jei nebūčiau išvažiavusi gyventi į svetimą šalį. Dėl to niekad nesigailėsiu, kad išvažiavau – aš ne tik pamačiau ir išmokau daugybę naujų dalykų, bet ir atradau Alkapę, atradau Kristijoną, Aidą ir Emiliją, apie kuriuos rašau – jei ne viename, tai daugybėje asmenų – ir dėl to galiu štai dabar nekantriai laukti, kaip tą Alkapę priims kiti.

Advertisements

One thought on “„Jaučiu atsakomybę prieš skaitytoją“

O ką manote jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s