Traukiny į Edinburgą skaitinėju Z. Čepaitės Emigrantės dienoraštį – stilius toks lengvas, kad ryju kaip desertą, nors ir ne viskas ten miela širdžiai. Britė bando įvardinti penkis žodžius, kurie asocijuojasi išgirdus žodį Lietuva. „Bernvakariai. Natūrali gamta. Pigus alus. Gražios merginos. Penktas? Kas penktas?..“ (p. 105) Lažybose būčiau stačiusi už nusikaltimus. Bet asociacijos nesužavi – naiviai viliuosi išgirsti apie krepšinį arba pirmąją paskelbtą Nepriklausomybę. Užsieniečiai tokių dalykų nežino. Kelionė ilga, šešios valandos, susipažįstu su dviem škotais – abu nustemba, kad esu iš Lietuvos. Norėčiau paklausti, ką apie mus žino, bet rankose laikoma knyga sustabdo – bijau išgirsti tai, ko nenoriu.

Vasarą važiavau su grupele britų automobiliu, muziką nutraukia trumpas radijo žinių intarpas. Per kelias minutes papasakojama apie Londono olimpiados bilietų skandalą – kai kurios šalys paprastiems piliečiams skirtus pigius bilietus nelegaliai pardavinėja gerokai padidintomis kainomis. Paminimos dvi: Graikija ir Lietuva. Kai visi keleiviai nusijuokia ir atsigręžia į mane, tyliai susigūžiu ant automobilio sėdynės. Lietuviška spauda giliai pasėjo kompleksą, kad tik tokius mus ir žino pasaulis. „Mes. Lietuviai“ tik sustiprino įspūdį – pastaruosius metus užsimerkdavau prieš skiltis Nusikaltimai ir nelaimės visose įmanomose spaudos priemonėse, bet Laima Lavastė sugebėjo keliais knygos skyriais sugriauti ilgų metų pastangas.

Taigi, grįžusi po Kalėdų atostogų, sėdžiu nedidelėje studentiškoje virtuvėlėje ir mąstau apie tuos nelemtus stereotipus. Ant virtuvės stalo puikuojasi lietuviška Pupa, dar kažkokie bulgariški saldainiai su kava (priklausau tai kartai, kuriai slaviška kirilica sako tiek pat, kiek japoniški hieroglifai), ganiškas ir ispaniškas šokoladai (ganietė pernai mokėsi Ispanijoje). Kitos trys namelio gyventojos – britės, bet britiškų saldumynų ant stalo nėra. Gal kad netoli, kokia čia egzotika vežti britiškus saldumynus, kurių ir taip gausu parduotuvėse? Nors Šiaurės airė dažnai skundžiasi pritrūkstanti naminių skanėstų vėjuotoje Škotijoje. Kaip jos jaučiasi dėl mūsų atvežtų lauktuvių, neklausiu.

Ganietė tik skundėsi, kad turėjo dar ir kilogramą sausainių, bet nebetilpo į trisdešimties kilogramų lagaminą. Linguoju galvą, jausmas pažįstamas. Stovėdama prie lietuviškais skanumynais nukrautų lentynų, visada patikrinu, kurios lauktuvės lengvesnės. Kai studentiškai skraidai su Ryanairu, gali vežtis vos dešimt kilogramų (būkime teisingi, vienuolika). Tris atima pats lagaminas, dar du – kompiuteris, ir štai lieka vos vargani šeši, kurių pusę skiri lauktuvėms. Svoris tampa aukso vertės.

Išdalinu visas dovanas draugams – dažniausiai be atgarsio, nors daugybę metų mane pažįstantieji jau gerai numano lietuvišką būdą ir kartais įsimeta ką atgalios. Bet vežu ne dėl to, kad gaučiau – tiesiog negaliu kitaip. Po trijų mėnesių dėliosiuosi lagaminą atgalios, vaikštinėdama po parduotuves jau seniai būnu sugalvojusi, ką šį kartą skraidinsiu lauktuvėms (jei eskimai turi begalę žodžių sniegui pavadinti, mes ne veltui turim žodį lauktuvės). Ir vėl – bandydama nelemtai sutilpti į Raynairo kilogramus. Draugai vakariečiai nuoširdžiai nustemba tai išgirdę – lygiai taip pat, kaip aš nustembu, jog jie nieko neveža savo giminaičiams į namus. Nė minties nekyla.

Bandžiau svarstyti, kas ką suvalgys. Antropologas Marcelis Maussas savo garsiausioje knygoje Dovana (1925) teigia, kad dovanos niekada nebūna nemokamos. Jos susieja žmones, kuria socialinius ryšius, savaime sukuria atgalinį ryšį, verčiantį įteikti dovaną teikiančiajam. Neatsakyti į dovaną – tai prarasti garbę. Kai kuriose gentyse tai net siejama su autoriteto ir gerovės dvasios praradimu. Maussas teigia, kad dovanos yra skolinamos, jos suteikia galią teikiančiajam. „Nemokamos“ ir negrąžinamos dovanos – tai prieštaravimas terminui iš esmės, jos nesukuria socialinių ryšių, neatlieka funkcijos. Ką tokios dovanos veikia pasiklydusios tarp kultūrų?

Kartą pagaminau milžinišką „tinginį“, draugai vaikščiojo kartodami, kad dabar yra full of Lithuania (suprask, pilni Lietuvos). Tad gal kokį nors ryšį ta neatsakyta dovana vis dėlto sukuria? Bet ką tas ryšys – gal kai po daugybės metų kas nors jų paklaus penkių žodžių apie Lietuvą, šalia pigaus alaus ir merginų, penktasis primins „tinginį“?

Esė spausdinta žurnale „Pašvaistė“, 2013/01 ir Bernardinai.lt