„2084“ išleista vokiečių kalba! O aš ta proga nukeliavau į Leipcigo knygų mugę, kur (ir šalia) sudalyvavau visoje gausybėje renginių. Tad kelios padrikos mintys apie mugę –

Miestas skaito

Vienu metu vyksta ne tik mugė (įsivaizduokime daugiau nei 5 kartus padidintą Litexpo), bet ir „Leipcigas skaito“ festivalis. Mano nuostabai, visi mugės renginiai baigiasi 6 vakaro (Vilniuje, rodos, apie 9), bet taip yra todėl, kad festivalis persikelia į miestą, kur vakare vyksta begalė kitų renginių – šiek tiek įvairesnių savo formomis. Taip tikrai ir visas miestas įsitraukia į skaitymo džiaugsmą.

Man ta mintis labai patiko.

Aš pati ketvirtadienio ankstyvą vakarą keliavau į kultūrinę erdvę na.to – tokią gyvą, atnaujintą erdvę, gal panašiausią į „Kablį“ Vilniuje – į kurią patenki pro barą, o centre vyksta filmų peržiūros, koncertai, teatro spektakliai, skaitymai ir dar daug visko. Prisirinko pilna salė, 50 ar 60 žmonių.

Šeštadienio vakarą dalyvavau atskiro bilieto reikalaujančiam renginy su konceptu 4: 4 autoriai, 4 jų knygoms pritaikyti vynai, 44 minutės kiekvienai knygai… o vakaras baigiasi arti vidurnakčio. Renginys pilnai išparduotas su daug netilpusių žmonių, visi suspausti mažoje jaukioje erdvėje, jį veda du labai šarmingi vyrukai, ir aš tik apgailestavau, kad nemoku vokiškai, tad ne visus pajuokavimus man spėjo / galėjo išversti. Nors pati negeriu, bet konceptas man labai patiko – „2084“ buvo parinktas vynas „Futur“ su burbuliukais (knygoje pagrindinė įmonė yra „Burbulas“, tad tiko tobulai), o abu vedantieji buvo skaitę knygą (dažniau tenka atsidurti renginiuose, kuriuose moderatoriai tik pasiskaitinėja knygą) ir klausė tikrai gilių klausimų. Tikras delikatesas rašytojui! Vynas ten liejasi laisvai, tad gal ir gerai, kad buvau pirma – anksčiau buvusieji juokavo, kad kuo vakar gylyn, tuo smagyn 🙂

Gal esu ką praleidusi, bet tokio renginio Vilniuj nebuvau sutikus. Vėliau vokiečiai pasakojo, kad kituose miestuose turi renginius, kur knygai pritaikytas ne vynas, o maistas. Kiti renginiai mieste vyko vandens transporto priemonėse, pilyse ir kur tik sugalvoji dar.

Ir čia peršasi dvi mintys – pirma, kad mugės formatas daug įvairesnis, ir norėtųsi tai kažkaip atnešti ir į Vilnių. Kažką panašaus mėginta sukurti su festivaliu „Vilniaus lapai“, bet, rodos, ties 2022 metais festivalis ir pasibaigė (dabar buvęs interneto puslapis veda į spausdintuvo kasečių pildymo puslapį…), pavieniai skaitymo festivaliais pasivadinantys renginiai irgi įvyksta, bet turinčio tradiciją kaip ir neturim.

Antra – kad miestas tikrai skaitantis. Kai pačioje mugėje žmonės net ant žemės per mano pristatymą sėdėjo, buvo smagu, bet per daug nesistebėjau, nes ten tokia masė žmonių, kad joks renginys nebūna tuščias. Bet kai tokios minios ateina mieste, į nežinomų autorių skaitymus… Tikrai esu sužavėta, kaip gali išauginti skaitančią bendruomenę – nuo jaunesnių iki senjorų.

Viešasis miesto transportas

Vietinių nuostabai ir džiaugsmui negailėjau pagyrų miesto viešajam transportui (jie dažniausiai, kaip tikri vietiniai, tik kritikuoja jį). Mugę aplanko apie 300 tūkstančių žmonių (palyginimui – Vilniaus skaičiuoja apie 55 tūkstančius), bet net aktyviausią šeštadienio rytą (tą dieną, kai net bilietų jau nebepardavinėjo dėl „dalyvių saugumo“) atvykau tramvajumi, kuriame beveik visi keleiviai sėdėjo. Tą pirmiausia lėmė transporto priemonių kiekis – tramvajus važiavo tiesiog kas minutę: vienas nuvažiuoja, kitas iškart atvažiuoja. Kiti žmonės vyksta traukiniais, dar kiti autobusais ar mašinom.

Jei turi mugės bilietą – bet kokia viešojo transporto priemonė yra nemokama. Tai smarkiai palengvina keleivių, ypač turistų, gyvenimą.

Aišku, jau atvykus į mugę šeštadienio rytą pasitiko tokio dydžio minia, kad galiausiai į savo pačios renginį bėgau (iš anksto nepagalvojusi, kad autoriai turi atskirą įėjimą, pati kalta), bet visur spėjau, tad viskas gerai kas gerai baigiasi.

Manga Comic Con

Leipcigo knygų mugė sujungta su Manga Comic Con festivaliu. Rašoma, kad tai sudaro apie trečdalį mugės lankytojų. Galėčiau įsivaizduoti, kaip daliai žmonių tai Lietuvoje galėtų atrodyti kaip rimto skaitymo nuvertinimas. Bet bent kol kas atrodo, kad Leipcigas tikrai daro kažką gerai su skaitančiais žmonėmis (žr 1 punktą), tad gal tai tikrai būdas pritraukti jaunus žmones?

Dėl šio sprendimo mugė yra įspūdingai pilna jaunų žmonių ir… spalvų. Vien vaikščiojimas milžiniškomis salėmis yra savaime įdomi veikla, nes kas ketvirtas žmogus yra persirengęs žinomais (ir man nežinomais) veikėjais, o žmonių dedikacija net mažiausioms detalėms negali nekelti pagarbos.

Aš pati Manga Comic Con Vilniuje nesu buvusi, girdžiu, irgi netrūksta persirengusiųjų, tačiau pajausti mieste man to neteko – Leipcige keturias dienas nuolat net miesto centre vaikščiojai tarp įvairiausių personažų ir tai labai pakelia nuotaiką. Dėl to mugę jauti visame mieste, viešam transporte ir visur kitur. Jausmas yra labai pozityvus!

(pirmosios trys nuotraukos – oficialios mugės, likusios prastesnės raiškos – mano 🙂 parodyti gausą sunku, bet Manga Comic Con salėse kokie 70 procentų dalyvių buvo su kostiumais)

Erdvių gausa

Mugė man sudarė labai „decentralizuotą“ jausmą, nes nors eidama mačiau kelias didesnes scenas, bet šiaip scenų yra be galo daug – vienos atviresnės, kitos kiek uždaresnės, didžioji dalis – talpinanti maždaug 50 žmonių. Vienoje salėje tokių – gal dešimt. O dar kai kurie stendai pasidarę visai mažutėles, 10 žmonių scenas. Todėl eidamas iš tiesų visą laiką matai vieną renginį po kito, suteikiant sceną net ir labai nedideliems kūrėjams.

Knygų sklaida Vokietijoje

Mano nuostabai, sužinojau, kad leidyklos (bent jau mano, o turbūt visos) knygų pačios pas save nelaiko ir visas tiražas saugomas pas platintojus, kurie knygas išvežioja po knygynėlius.

Sužinojau dėl to, kad jau šeštadienį ryte užsakytų mano knygų neliko, o galimybės savaitgalį jų daugiau atsivežti nebuvo. Tad pasirašinėjau… leidyklos sukurtas knygos brošiūrėles (maždaug vieno skyriaus ilgio leidinukai, net nežinau, kaip mes juos lietuviškai vadinam). Aš dėl to šiek tiek pergyvenau, bet leidykla tiesiog leisdavo žmonėm dar vietoj užsakyti knygas pagal adresą ir sakė, kad artimiausios darbo dienos rytą jie jau turės tą knygą artimiausiame knygynėlyje. Kadangi kainos yra fiksuotos ir nepriklauso nuo to, ar perki tiesiai iš leidyklos, ar knygyne, todėl mugėje (bent kiek aš mačiau) žmonės nevaikščiojo su šūsnimi knygų – panašiau, kad pirmiausia ėjo į renginius.

Galėčiau, matyt, ir daugiau dalykų sugalvoti, bet gal ir užteks. Visa patirtis buvo labai įdomi, o aš dar kartą noriu padėkoti „Mitteldeutscher Verlag“, pasiryžusiai leisti mano knygą, vertėjui Markus Roduner už norą ją versti, Klara Strube už nuostabų visų mano renginių moderavimą ir vertimą, Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai mano kelionę į mugę, ir Lietuvos kultūros institutui už prisidėjimą. Iš viso per keturias dienas kelionėje turėjau galimybę sudalyvauti net penkiuose renginiuose, ne tik Leipcige, bet ir Dessau ir Magdeburge, tad visa kelionė pilnutėlė įspūdžių ir aš labai dėkinga visiems, kuriuos joje sutikau!