Interviu publikuotas www.rasytojai.lt, kaip ciklo „Viršukalnės ir buitis“ dalis

Pas Unę Kaunaitę planavome atvykti dar vasaros pradžioje, bet susitikimą galiausiai atidėjome, nes jos namuose apsigyveno pašalinių nemėgstantis baltasis šveicarų aviganis. Per pokalbį ūgtelėjęs šunelis vis slėpėsi kitame kambaryje, kol galiausiai įkišo nosį į tarpdurį – smalsiai pasižiūrėjo į šeimininkę ir galop atviliotas skanėstų pateko į fotosesiją.
Su Une jos naujuose namuose, kuriuose veši įdomūs kambariniai augalai, kalbamės apie tai, ką reiškia būti rašytoja ir gyventi kitame, neliteratūriniame socialiniame burbule. Apie jaunystę ir senėjimą, mokyklas ir knygų rašymą.

Jurga Tumasonytė

Man atrodo, iki šiol esame susidūrusios tik probėgšmais Vilniaus knygų mugėje ar kitame didesniame literatūriniame renginyje. Pamačiusi tave per televizorių ar paėmusi į rankas tavo knygą vis pagalvoju, kad ta Unė Kaunaitė yra kieta, tik iš kito lauko, nutolusi nuo visų literatų ir rašytojų burbulų. Kaip pati save matai literatūrinės bendruomenės lauke? Ar tau svarbu bendrauti, draugauti su rašančiais, kuriančiais žmonėmis?

Esu ir pati ne kartą apie tai galvojusi. Bent mano akimis žiūrint, nemaža, gal net didžioji dalis rašytojų Lietuvoje dirba su literatūra susijusius darbus – tolėliau ar artimiau, bet – man taip rodosi – vis tiek daugiau kasdienėje veikloje vieni su kitais susiduria, suformuoja ryšius per daugelį kitų veiklų. Dėl to visada jaučiausi šiek tiek… pašalinė. Mano kasdienis darbas labai tolimas, jame savi darbiniai burbulai. O juk dar ir pradėjau kurti nuo jaunimo literatūros – tas kūrėjų ratas vėl kitoks. Tad rašytojų burbulą visada stebiu su lengvu ilgesiu – man jis labai patrauklus, gal net mistifikuotas dar nuo XX a. rašytojų istorijų. Ir progos pabendrauti man svarbios, bet pavieniai, kartą metuose ar pusmetyje nukritę renginiai tą glaudesnį ryšį vargu ar sukurs, o laiko yra tiek, kiek yra, – jį dar išgraibsto ir begalė kitų aktualių dalykų. Tad priėmiau labai modernią burbulo versiją – draugauti su visais socialiniuose tinkluose, pažinoti per ekraną, o susitikus bendrauti lyg jau pažįstamiems. Tai irgi labai įdomi šių laikų „šizofrenija“. Bet tos pavienės užmegztos draugystės man labai brangios – kūrybos procesas vienišas, bet atrasti jame kitą labai gera. Dažniausiai iš susitikimų su kitais rašytojais grįžtu įsikvėpusi kurti.

Kokia buvo pirmoji tavo sutikta, gilų įspūdį palikusi rašytoja, o gal rašytojas?

Paskutinių metų mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, rašytoja Vilė Vėl paliko labai gilius įspaudus, jai dedikavau ir savo pirmą knygą, tik, ko gero, pirmiausia ją mačiau ir matau kaip mokytoją, ne kaip rašytoją. Tad vis tiek pagalvoju apie Undinę Radzevičiūtę. Atradau ją studijų metais ir be galo pamilau, tada atstovėjau ilgiausioje eilėje Knygų mugėje parašo, o kai pagaliau atėjo mano metas, ji dar sako, kad mane žino! Undinė mane iš kažin kur žino?! Buvau visiškai apžavėta! Ją taip reta pamatyti susitikimuose, bet jos humoras ir gyvai suskamba taip pat, kaip knygose.

Rašai tiek paauglių, tiek suaugusių auditorijai. Kokių skirtumų, kaip rašytoja (pristatanti knygą ir stebinti jos tolesnį kelią), tarp jų matai?

Reikėtų pradėti nuo to, kad suaugusieji dažniausiai pasirenka būti salėje, o paaugliai – paprastai mokiniai – ten atsiranda atvesti mokytojų ar bibliotekininkių. Tad susitikimas su jaunesniais skaitytojais vis tiek panašesnis į vedamą pamoką – ten visada bus „galiorka“, net jei sėdinti priekyje, kuri nenori ten būti, bet bus ir tie keli vaikai žibančiomis akimis… Neretai pasitaikys labai netikėtų, jaunatviškai drąsių klausimų. Tie susitikimai dažnai būna ne tik susiję su knygomis, važiuodama svarstau, kaip juos sudominti, įtraukti, pakalbinti net tuos, kurių niekas nekalbina. Suaugusiųjų auditorija šia prasme nuobodesnė, gali giliau pasikalbėti apie knygos temas. Jei mažiau energijos – rinkčiausi suaugusiųjų auditoriją, nes paaugliams visada turi turėti daug jėgų.
Man rodos, rašydamas suaugusiems sulauki daugiau atsiliepimų. Kita vertus, paauglių knygos kelias atrodo gal net ilgesnis: ar knygos ištrauka patenka į vadovėlį, ar koks mokytojas siūlo savo mokiniams knygą metai po metų, ar mokiniai renkasi pagal ją pastatyti spektaklį, ar skaityti skaitovų konkursuose… tada net pati nustembu, kad jau praėjo beveik dešimtmetis, kai, sakykime, „Laiškai Elzei“ išleisti, o aš vis dar pamatau tos knygos kelionę vienose ar kitose mokyklose…

Grįžusi į Lietuvą pradėjai dirbti atsakingus darbus – man, įpratusiai pusę rašto ar skaitymo darbų nudirbti gulint ant sofutės, nesuvokiama, kaip randi laiko kūrybai? Kokių apskritai sąlygų reikia, kad galėtum rašyti romanus?

Aš ir pati dar nežinau, kada to laiko atrasti. Su kiekviena knyga sukurdavau naują formulę, pavyzdžiui, paskutinė – ar bent jos pamatas – gimė per pertrauką tarp dviejų darbų. Tad man ir pačiai įdomu suprasti, kaip bus toliau – gal ilgesnės kūrybinės atostogos, gal dar kas nors…
Patirtis sako, kad rašydama romaną visada kažkur užklimpsti, patiri vidurio knygos krizę. Mano būdas ją įveikti – jau iki rašymo būti tiek apmąsčius knygą, kad net pradėjusi dvejoti vis tiek toliau judėčiau į priekį. Tad gal toks ir atsakymas – pats svarbiausias knygos rašymo etapas man yra jos išgalvojimas, prieš pradėdama rašyti dažniausiai jau būnu pasižymėjusi visus pagrindinius įvykius ir daug kitų detalių. Todėl bent jau kūrimo galvoje dalis įmanoma ir dirbant kitus darbus. Bet laiko užrašyti vis tiek reikia… ir to vis dar mokausi. Deja, recepto neturiu.

Atskleisk savo naujausio romano „2084“ rašymo virtuvę?

Kūrinio pavadinimą nešiojausi beveik 10 metų. Žymėjausi įvairias mintis, temas, bet to laiko rašyti išties vis nebuvo… jį pagaliau atradau per pandemiją. Keistas laikas – karantinas, žmonių sutikti negali, po intensyvaus darbinio bėgimo kurį laiką stojo tyla. Ji buvo man labai neįprasta, sulaukiau keleto kitų darbų pasiūlymų ir vos jų nepriėmiau vien iš neapibrėžtumo baimės… Džiaugiuosi, kad tą baimę įveikiau ir leidau sau pabūti „niekur“.
Daug skaičiau – tyrimų, prognozių, mokslinių straipsnių. Esu girdėjusi nusivylimo, kad knygoje aprašyti dalykai per daug pažįstami, jau nestebinantys. Bet toks ir buvo mano pačios užmatymas – bandžiau įsivaizduoti, kur galėtume nukeliauti per 60 metų. Ne sukurti tolimą nematytą ateitį, jų daug sukurta, o įsivaizduoti, į kokią ateičių – bent vieną iš jų – dabartiniai sprendimai galėtų nuvesti… Knygos rankraštį baigiau prieš pat karą. Gal ir gerai, nes jei būčiau dar nebaigusi, veikiausiai būčiau užstrigusi dvejodama, ką daryti toliau. Keista buvo tą knygą duoti pirmiems artimiems žmonėms skaityti – pati tada tik žinias galėjau skaityti, kam tie įsivaizduojami pasauliai galėjo būti įdomūs?..

<…>

Žinai, neseniai mąsčiau apie laiką, kai subrendau, na, tarsi tikrai peržengiau suaugusiųjų slenkstį – tai tikrai buvo ne tada, kai netekau mamos, išleidau pirmą knygą ar pradėjau dirbti. Manau, subrendau, kai apsigyvenau drauge su mylimuoju ir įsigijome šunį. O pastaruoju metu išvis jaučiuosi tokia pavargusia šimtamete, kuriai reikėtų pailsėti ir vėl grįžti į jaunystę. Kada užčiuopei ateinančią brandą? Kokio amžiaus dabar jautiesi?

Tėvai sakydavo, kad nuo vaikystės mane kartais aplankydavo „viso pasaulio liūdesys“ – vieną akimirką būdavau labai linksma, o kitą staiga paskęsdavau mintyse. Ir paauglystėje jaučiausi atsakingesnė už bendraamžius, baisiai nepatiko, kad mane kieme kartais pravardžiuodavo mama. Kokiam paaugliui tai patiktų? Bet kažin koks nevaikiškas atsakingumas, matyt, buvo visada. Labai jauna pradėjau eiti labai rimtas pareigas. Dirbau pastatuose, kuriuose neretai girdimas terminas „mergaitės“ apibūdinant net labai brandžias moteris. O pasakymo „berniukai“ negirdėdavau. Itin anksti išleidau ir pirmas tris knygas. Todėl 26-erių jaučiausi dažnai atsakinėjanti į klausimą: „Kaip tu, tokia jauna, padarei tą ar aną?“ Jaučiausi vis per jauna tam, ką veikiu, ir poreikį įrodyti, kad mane vertintų ne pagal išvaizdą, amžių, bet pagal mintis. Todėl pasakymas „kokia jūs jauna“ man kėlė gana neigiamų asociacijų.
Prieš trejus metus atėjau vadovauti į kolektyvą, kuriame buvau viena jauniausių – rodos, nuolat dirbu su vyresniais. Prieš kelias savaites viena moteris, su kuria susipažinau, ištiesdama ranką nusišypsojo: „Realybėje atrodote dar jaunesnė nei nuotraukose.“ Sustingau, nes staiga pagalvojau, kad gal pirmą kartą priimu tai kaip komplimentą. Nebebuvo noro kam nors kažką įrodyti, būti vyresnė, nei esu. Visada man būdavo gera vyresnių už save kolektyve. Bet dabar tiesiog jaučiuosi labai gerai būdama savo amžiaus. Aišku, dažniausiai tuos vyresnius žmones prajuokina pasakymas, kad jaučiu, kaip mano kūnas sensta. Tikrai. <…>

Ko reikia, kad gyvenamoji vieta galėtų vadintis namais? Ir kaip įsikūrei šiuose namuose?

Gal galimybės pačiam spręsti, kurti tą vietą? Nuo tada, kai palikau tėvų namus, visą laiką gyvenau išnuomotuose butuose, vieni mažiau, kiti labiau jaukūs, bet „namais“ visada vadinau gimtuosius tėvų namus, nes tose vietose niekas nebuvo mano, gal tik tokį paveikslą galėdavau pasikabinti. Ši vieta yra pirmieji mano pačios namai, kuriuos jau vadinu „namais“. Įsigijau nediduką sovietinį butuką su tapetais ant sienų ir elektros lizdais, per kuriuos galiu kaimynų paprašyti druskos. Kadangi mano tėvai architektai, interjero dizaineriai, šio buto įrengimas buvo ir labai įdomus darbas kartu su tėvais ieškant tinkamų sprendimų. Aišku, daug ką apriboja ir finansai, iki dabar kai kas dar nebaigta. Bet nors gyvenu čia vos ilgiau nei metus, šitas butukas jau su manimi nukeliavo ilgą kelią, kiekvienas kampas turi istorijų… gal todėl jau ir namai.

Visas interviu: https://rasytojai.lt/une-kaunaite-rasytoju-burbula-visada-stebiu-su-lengvu-ilgesiu/

Nuotraukos Lauros Vansevičienės. Kalbino Jurga Tumasonytė.